Aš – pelkė – 2

Aš pridusus mirkčioju kaip senė,
Joks žmogus taip žemėj negyveno.
Kas galėtų metų metais tarpti
Apdergtas, išniekintas, bevertis?

Lietūs mano kūno negaivina –
Palieku po to plačiau ištvinus,
Vidumi sutraukiu dumblo tirštį,
Kaip lavonas baigiantis suirti.

Aš garais nuodingais prakaituoju,
Manęs lenkias ponai ir artojai.
Niekas semti gurkšnio nemėgina,
Gyviai mėgsta vandenėlį gryną.

Tik ir aš slepiu savy gerumą,
Po žeme, kur šaknys driekas krūmų,
Kur šviesus pasaulis neįžiūri,
Aš gilesnė kartais ir už jūrą.

Gilumas aš maitinu lašeliais,
Dumblo sluoksniu juos gerai išvalius,
Jie pro aštrų žvirgždą prasitrynę,
Trykšta lomoj kvepiančiais šaltiniais.