Viens, du

- Nuostabi pūtė....
Nežinau, kaip reaguot. Gal  džiaugtis?
Todėl sakau, kad gal reikėtų gražesniais žodžiais, pavyzdžiui, atkelk vartelius, įsileisk žirgą, atverk rojaus sodą, ar, ar įsivaizduok, kad perėjai paskutinį lygį  kompiuteriniame žaidime.
Tuoj pat pasigailiu... Nes dar neperėjo. Ir kažin, ar šią naktį, kiek jos liko, pereis. Viens, du, viens, du... staigiai, užtikrintai, bet... negiliai. Tarsi kareiviai žygiuotų, o ir pats primena kažkokią specialiai žudymui paruoštą žmonių naikinimo mašiną. Dar, ko gero paaiškėtų, jog specnazas, jei paklausčiau. Kūnas toks stamantrus ir didelis. Malonumas akims ir odai, bet ne „nuostabiai pūtei“. Štai ką reiškia dešimt metų šeimyninės ištikimybės: pamiršti, jog ne visi bananai maždaug vienodo dydžio. Yra ne tik ta vienintelė rūšis, kurią nesirinkdama perki artimiausiame „Iki“. Gal viską atperka kažkokia ypatinga technika arba įpratimas prie kitokių bananų. Deja, šiuo metu turiu per mažai patirties, kad galėčiau protingai ir pagrįstai vertinti tokias subtilybes.
Iš kitos pusės, pati jaučiuosi maloniai, beveik taip, kaip norėčiau. Švelni, moteriška, kekšiška, tai yra, gundanti, reikalinga tik dabar, ir ne puodams ar kojinėms plauti. Net užmirštu apie savo kūdikių nučiulptas, susitraukusias krūtis. Man rodosi, jog net jos padidėja ir sustangrėja. Turbūt ir negali būti kitaip, kai kas nors seilėja tavo spenelį. Nors ką aš žinau – tokios patirtys jau seniai amalgamavosi praeities ūkuose, tada, kai dar buvau jauna, nors maniau, kad esu senė.
Kada aš iš tikro pasensiu? Ateisiu į protą, subręsiu, imsiu jausti gėdą ir  atsakomybę už savo netikusius veiksmus, anot mano gimdytojos. Gal, kai nuo rūkymo susirgsiu plaučių vėžiu?
Būtinoji savigrauža apėmė. Viens, du, viens, du. Pažliugusiu takeliu, kertančiu nulytą žolyną, žygiuoju namo, kur matyt tapsiu atsakingesnė už savo veiksmus: skalbsiu kojines ir šveisiu puodus. Ypač įnirtingai jais barškėdama, kai grįš ilgametis mano gyvenimo draugas. Gal apsirėkausim šaižiais balsais dėl pinigų ar vaikų auklėjimo, gal nesikalbėsim, nes jau seniai pamiršome, kas yra normalus sveikas šeimyninis barnis. Bendraujame lyg kokie idėjiniai priešiškų partijų vadai – spigiais šūkiais. Seniai nebemiegame kartu, bet dar esame saistomi bendrų vaikų ir bendro kredito būstui. Tiesiog – viens, du, viens, du, ir taip toliau.
Vargu, ar mano šiąnaktinis specnazas galėtų suteikti įvairovės. Išsirinkau tokį didelį, nes ir vėl kaltas mano amžinasis saugumo jausmo siekis. Bet ar didelis vyras garantuoja saugumą? Juk aš ne pirmykštė moteris ir kuo puikiausiai suprantu, jog joks vyras negarantuoja saugumo. Et, vyrus reikia rinktis pagal linksmumą, tik mane labiau traukia paniurėliai ir nevykėliai. Protas ir instinktai nesuderinami. Be to, juk ir sakoma, jog moterys mąstyti logiškai nesugeba. O vyrai? Kokia galvute jie mąsto? Bet gal tai nesvarbu. Svarbu, kad jie mąsto logiškai. Tik kur, po velnių, įžiūrėti tą logiką?
Su savo „nuotykiu“ iš ryto beveik nekalbėjome. Tik apie šį bei tą. Nieko esminio. Ačiū, dievui, nors man ir nelabai reikšminga, kad bent kažkiek išauklėtas – pavaišino kava ir cigaretėmis. Gal reikėtų paklausti, jei dar susitiksime (juk įbruko man savo mobilaus numerį), ar jis skaito knygas, kokią muziką mėgsta ir, ar tiki Jėzumi Kristumi. Nors dėl knygų, manau ir taip žinau atsakymą.
Net nepaklausiau, ar jis gyvena vienas. Visgi kokia aš protinga.