Susitikimai

Juk susitinka plaukiantys laivai,
Jie nei gyvybės, nei jausmų neturi,
Tik gal jūreiviai, stovintys laisvai,
Pasveikins juos pakeldami kepurę.

Ir žmonės susitinka kaip audrų
Nuvarginti ir išdarkyti plaustai –
Matyti juos man visada graudu,
Nėra net ką sakyti, ko paklausti.

Kelių daugybė vedė juos kitur,
Nors vandenynuos kelio nematyti.
Ir niekas jausmo šilto neatkurs,
Kai už pečių pasaulis slypi kitas.

Tik būna ir stebuklų namuose –
Seniai seniai pajutęs šiltą ranką
Toliam kely tų pėdsakų šviesa
Neryškiai degė, virpčiojo, neblanko.

Negrįžta juk, negrįžta net diena,
O metai metais suramstyti guli,
Tiktai mintis kaip taurė sklidina
Ir dar kažkas, neprarastas, didžiulis.

Nemoku aš įvardinti tiesos,
Kuri yra, kuri gyvent negali,
Tarsi kankynė laimės ištisos,
Tokios keistos, visai visai bevalės.

Laukimo škvalas sukasi ilgai
Laukimas toks, kur nieko nesurasi –
Keliai, takeliai užnešti sniegais
Lašais sušalo vasarinės rasos.

Į tolį jau pažvelgti negaliu –
Tik ta mintis ir ta sekundė mano
Ir tie laivai praplaukiantys škvalu
Gal mintyse dar juda ir gyvena.