Žvakutės

Milžinam akis.

Kažkada jau taip sakiau. Prisimenu tą dieną bėgau namo, jei tai galima pavadinti namais, nors šiandien ta vieta būtų artimesnė, nei visas pasaulis kuris dar laukia.
Bet žinot, net nežinau ką daryti šiandien. Sakytum laimė? Taip, laimė, bet tokia tokia liūdna, nors visgi laimė.

Norėjau šiandien pareikšti, kad atleiskit man, už mane. Už mano pasaulį, ir mano kelionę, kurios keliai nevisad prasilenks su jumis.

Norėjau šiandien ištarti labas.

O dabar tik šypsau.

Pasibeldė į mano namus tortas su žvakutėm, ir juokiesi nežinodamas kur dėtis. Lieka tiesiog šypsotis.

Pasakykit Jūs, protingi, man - Kur slepias ta laimė? Kur slepiasi gyvenimas? Pasakykit, Jūs, strofų, nosinių ir kitų gramatikos stebūklų* ištroškę gudročiai, - kur ta laimė?

Pasakykit pasimetusiam, kur eit? Pasakykit ieškančiam, kur prisėst ir pailsėt, pamastyt, ko visgi jis ieško.

Mano mergaitė jau miega, o aš vis kažko laukiu. Mano mergaitė miega, o aš vis kažkur. Ji miega kažkur, o aš kažkur. Ir žinot? Kai vienam bliūde verdi, šilumą ir šaltį, žiupsnį melo, pavydo ir dar gal lašą nuoširdumo, aplanko keistas jausmas. Ir šis nėką nepanašus į tą apie kurį čia kalbu.
Mano mergaitė miega kažkur. O aš. O čia nieko naujo.

Te nusineša laisvė, ten kur neša sapnai.

Sakysit niekai, juokai ir nesamonės. Ištarsit neesė, bet ir ne eilės.
O aš nepyksiu, aš niekada nepykstu. Tik Jūs gudročiai, raskit man draugą. Nes žinot, kad ir laimė - vistiek labai labai vienu.