Užgniaužiu--
Dusina gerklėj
Aitri ugnis vidinė.
Kas būta mano nuodėmėj?
Ką svetimi įpynė?..
Iš atminties graibstau po trupinį
Tarytum smėlio smiltį...
Ir kam save taip mutini?
Vis klausiu...
Tardau širdį.
Skaičiau Brazdžionį, ten irgi tokių patetiškų eilučių prižėlę, bet jam atleistina, nes yra ir gerų. O vat Abraitytei, kaip ir man, toli ir gražu, arba nelabai.