Laiminga senutė

Vaišto su lazda už parankės,
Laikas senai ją pamiršo,
Ant suolo prisėdusi  lanksto,
Sudilusį rožinį pirštais.

Dairosi draugių, jaunystę jos mena,
Ir laikus senus kuo puikiausiai,
Čia nuo caro laikų jos gyvena,
Bet vistiek į namus kelio klausia

Ką sutinka, visiems nusišypso,
Kaip kadaise šypsojos nuo scenos.
Visi stebisi, kaip jai pavyksta,
Pasislėpti už toninio kremo.

Nusipirkus latėrijos bilietą,
Ji tikėjo, kad laimė suras ją
Ji prisiminė  sceną suskilusią,
Ir jos žvilgsnis susmigo į tašką.

Ant šaligatvio litą pamatė,
Pagalvojo, - nors kartą laimėjau,
Prisipirkus nuo raukšlių preparatų,
Prie Metropolio greit nutupsėjo,