Tądien Patsas nusprendė bėgti keturis kilometrus. Trasa yra parke, takeliu pirmyn ir atgal susidaro du kilometrai. Vakarais ten galima pastebėti bėgiojančių žmonių.
Kol dar nėra pritrūkę oro galima bėgti drąsiai dedant koją priekin, vikriai atmetant ranką atgal. Ir smagu lenkti. Patsas dažniausiai įsivaizduodavo esąs lenktynėse, už kiekvieną aplenktąjį jis pakyląs laipteliu bendroje įskaitoje.
Iš pradžių aplenkiami keli praeiviai (motina su vaiku ir du seneliai), lėtai važiavęs dviratininkas ir trys bėgikai įveikę jau keletą kilometrų.
Apsisukama. Žingsnis jau nebe toks užtikrintas, tačiau dabar galima gėrėtis savo darbo vaisiais – aplenktieji žmonės matomi priešpriešais. Studentų būrėlis ir kelios merginos taip pat paliekmi už nugaros.
Apsisukama. Dar du kilometrai. Prakaitas graužia akis ir jau nebėra žingsnyje veržlumo, ir jau nebeatmetama ranka atgal. Dabar svarbu įveikti distanciją. Suskausta kairį šoną – tai dėl per didelio tempo arba netaisyklingo kvėpavimo. Nors lauke nėra vėjo, bet bėgikas jaučia gaivinančio oro sroves. Skausmas šone stiprėja. Patsas užsibrėžia nubėgti bent tris kilometrus. Užteks. Patsas sustoja. Tik dabar pasijunta karštis. Negalima iškart stoviniuoti, reikia pavaikščioti. Ąžuolo pavėsyje jis vaikščioja pirmyn atgal, stebi žmones. Ant suoliuko sėdi žmogus ir rankoje laiko vyno butelį, mama stumia vežimėlį, takeliu ateina vienuolė, stabteli, lyg kažko lauktų ir atsisėda ant suoliuko. Šono jau nebeskauda ir nebėra taip karšta. Vienuolė susitinka su mergina ir išeina iš parko, mamos su vaiku taip pat nematyti, tik tas pats žmogus sėdi ant suoliuko ir laiko vyno butelį.
Likusį kelią Patsas ėjo lėtai.