Šmadrija2.
Smūgio teorija
Suskambus žadintuvui, Jurga atsainiu judesiu nutildė garsą ir šiaip ne taip išsirideno iš lovos. Penkta ryto, už lango dar tamsoka, pasnausti, žinoma, dar norisi. Tačiau tai ne ta diena, kai galima nerūpestingai snausti. Vakar tėtis pagaliau sporto salėje pakabino naują bokso maišą, dar visą tebekvepiantį šviežiai nuluptu įpakavimu. Žinoma, niekam prie jo prisiliesti neleidžia, nes tai jo asmeninis pasididžiavimas, kad ir kaip keistai beskambėtų. Tikriausiai leis paliesti tik tada, kai paviršius susiteps kūno prakaitu ir ateis laikas valyti. Tada žinoma – daužyk, dukrele, tik po to viską kruopščiai išplauk.
Jurga parpuolė ant grindų ir neskubėdama padarė keturiasdešimt atsispaudimų, mėgaudamasi raumenis apimančiu karščiu. Miegai netrukus bus išvaikyti. Tėvas miegos mažiausiai iki dešimtos, jo ir su patrankomis neprižadinsi. Kas kita motina. Šios sensoriai veikia itin jautriai, greičiausiai todėl tėvas toks atsipalaidavęs.
Atlikusi rytinę mankštą, Jurga užsimetė sportinius marškinėlius ir pasikišo po pažastimi kovines pirštines, kokias naudodavo treniruočių metu. Įprastos bokso pirštinės netiko – jų didelis paviršius smūgio metu sukeldavo pernelyg didelį garsą, kurio dabar nereikėjo.
Išslinkusi į koridorių apdairiai aplenkė tas medinių grindų vietas, kurios labiausiai girgždėdavo, nusileido į pirmą aukštą ir atrakino duris į kitą pastato dalį, kur buvo sporto salė – jos tėvo darbo vieta.
Įjungė centro apšvietimą ir užsiropštė ant pakylos, kuri retsykiais pavirsdavo tikru bokso ringu, kai virves pakabindavo. Dabar virvių nebuvo, tik du bokso maišai tykiai kybojo, laukdami dar vienos pragariškos darbo dienos. Vienas iš dviejų jau buvo gerokai pavartotas, jo odinis paviršius nubertas daugybe mažų įtrūkimų. Ne už kalnų diena, kai šį senuką išveš amžino poilsio.
Arba tiesiog pakeis apvalkalą.
Tuo tarpu kitas maišas atrodė nuostabiai naujas, visas nežymiai blizgantis, išmargintas firmos užrašais, idealiai lygių formų. Susižavėjusi Jurga perbraukė pirštais visiškai naują, dar neliestą paviršių, galvodama apie tai, kiek merginų mirtų iš pavydo tokį vien pamačiusios.
Atsigrožėjusi iki soties, užsimovė pirštines ir laiminga atsistojo į kovinę pozą, pasiruošusi sudaužyti šį gražuolį visomis savo turimomis jėgomis.
<<>>
- Sese, tu vakar pradėjai tvarką mūsų mokykloje daryti?
Jauniausioji šeimos narė Miglė šaukštu žvejojo iš savo pusryčių skaniausius gabalėlius, stebėdama iš dušo išlindusią Jurgą, įnirtingai sausinančią rankšluosčiu plaukus ir besiruošiančią kilti į savo kambarį.
- Aš tik apgyniau savo bendraklasį, tik tiek.
- Papasakok ir man, tu juk žinai, kad aš visada tavo pusėje! Kokius ginklus jie turėjo?
- Jokių, - lakoniškai pratarė vyresnėlė.
- Meluoji! Beginklių tu niekada nesiunti pas mamą į reanimaciją!
- Migle, - motina barkštelėjo šaukštu į keptuvės dangtį. - Tau vertėtų išmokti vengti panašių žodžių. Ypač už šių namų sienų.
- Ar jie daug keikėsi ir burnojo? - po trumpos pauzės vėl įsijungė jaunėlė.
- Kaip ir visi panašūs, - atsiliepė Jurga nuo laiptų viršaus.
- O... o gali pasakyti ir tu ką nors panašaus?
- Nenoriu.
Jurga numetė rankšluostį ant savo lovos ir įjungė plaukų džiovintuvą. Šiek tiek pradžiovinusi savo tankius plaukus, nusileido pusryčiauti, kiek įtariai dairydamasi į tėvą, kuris skaitė vakarykštį laikraštį, pernelyg nesigilindamas į vykstančius pokalbius. Regis, jis dar nieko neįtarė. Galbūt ir neįtars – visgi ji kruopščiai išlygino ir nuvalė maišo paviršių.
- O tas klasiokas, kuris buvo užpultas, - sugalvojo staiga Miglė, - gal jis bus tavo vaikinas?
- Kodėl turėtų? - truputį nustebo Jurga.
- A tik pagalvojau – gal...
„Maniau, kad ji paraus iki ausų“ - pagalvojo Miglė, maišydama šaukštu dubens turinį. - „Panašu, jog ne kavalierius“.
- Nemanau, kad mūsų Jurgos vaikinas leistųsi taip paprastai stumdomas, - pasakė motina, mąsliai šypsodamasi nuo viryklės.
- Mam, nepradėk.
- Tavo būsimas vyras, - atsibudo tėvas su laikraščiu, - privalo pirma įveikti mane, tik tada aš jį pripažinsiu kaip žentą!
Jurga giliai atsiduso, nusprendusi nesivelti į žodžių žaidimą, kuris jau kartojosi ne pirmą kartą. Tėvas niekada nesusimąstydavo apie variantą, kur ji tiesiog patyliukais pasprunka su savo išrinktuoju į kitą miestą, netarusi jam nė žodžio. Šiais laikais tuoktis niekas varu nebeverčia.
- Jis visų pirma turėtų atlaikyti mano sesės smūgį! - pareiškė Miglė, kuriai Jurga buvo didžiausias autoritetas šeimoje. - Ar ne, sese?
- Tu šitaip savo vaikiną tikrinsi? - šyptelėjo Jurga. - Man atrodo, stipriausias smūgis būna tada, kai kažko labai nekenti. Tu niekada nesuduosi visa jėga tam, kurį išsirinksi.
- Niekam tikusi teorija, - nuleido laikraštį tėvas. - Tikras kovotojas, gavęs iššūkį, visada kovoja iš visų jėgų, net jeigu jo priešininkas yra jam artimas. O jeigu kyla mintys, kuriuo piršteliu sprigtą duoti, kad mažesnis guzas būtų, tai čia jau ne kova, o išsidirbinėjimas. Imk pavyzdį iš savo motinos. Kai mudu MAART lygoje susipažinome ir įsimylėjome, kitą dieną netikėtai atsidūrėme ringe vienas prieš kitą. Ir ką manai, glėbesčiavomės ten? Motin, pasakyk tu joms!
- Mmm... - moteris pridėjo pirštą prie lūpų, mąsliai šypsodamasi. - Jūsų tėtis tada jėgų tikrai negailėjo. Kovojo it bulius, kuris skerdykloje netikėtai pajunta savo mirtį.
Jurga prunkštelėjo ir vos nepaspringo kąsniu.
- Nori pasakyti, tu jį privertei pasijusti lyg skerdykloje?
- Na, aš jėgų irgi negailėjau, - mirktelėjo viena akimi motina.
- Tataigi, - sušiugždeno laikraščiu tėvas. - Tikro kovotojo smūgio meilė niekada nekeičia. Jūsų motina – gyvas to pavyzdys. Jos smūgis tikrai neblogas, nors greičiausiai jau praradęs seniau turėtą stiprumą. Na žinai, kai ilgai nesitreniruoji ir panašiai...
- Kažkaip keistai visa tai skamba, - ryžtingai pertraukė Jurga.
- Hm... - krenkštelėjo mama, ledinėmis akimis įsistebeilijusi į Jurgos tėvą, kuris buvo pernelyg susirūpinęs savo teorijomis, kad pastebėtų.
- Aš tau sakau, - įsikarščiavo vyras, kildamas nuo kėdės. - Net tikra meilė nekeičia tikro kovotojo jėgos! Motin, parodyk tu joms! Trinktelk man vieną!
- Žinoma, brangusis.
Jurga susižavėjusi stebėjo, kaip motina grakščiai stryktelėjo į orą ir galingu sukiniu išvertė tėvą iš kojų, pėda pataikiusi kiek aukščiau ausies. Net indai ant stalo draugiškai subarškėjo nuo didžiulio kūno smūgio į grindis.
- Atleisk, mano rankos pastaruoju metu nusilpusios dėl treniruočių trūkumo, - moteris pasitaisė gėlėtą suknią giliai įskeltu šonu, kuri nevaržė kojų judesių. - Ir aš tikrai negailėjau jėgų, kaip tu ir sakei.
- Tėti, tau viskas gerai? - pakišo galvą po stalu Miglė.
- Jo... tai aišku, mano toks darbas, - sustenėjo šis, gaudydamas kvapą. - Blyn, moterie, tu nuosavam vyrui iš kojos...
- Nes aš tave tikrai myliu, brangusis, - atsiliepė ši, įsitaisydama prie stalo pusryčiauti. - Mergaitės, paskubėkite, tuoj pusė aštuonių.
- Sese, tu mane palydėsi iki klasės? - pažvelgė Miglė į Jurgą didelėmis maldaujančiomis akimis.
- Tu ir pati žinai kelią, - abejingai atsiliepė ši, dar gerai nenutuokdama, kad jos mažoji sesutė visoms savo draugėms pasigyrė turinti sesę, kokios jokia kita neturi.
Iš tiesų tą dieną audra į Jurgos gyvenimą artinosi keliais frontais.
<<>>
Iš pat ryto neapleido keistas jausmas, kad kažkas ne taip, kaip turėtų būti. Knapsėdama matematikos pamokoje, Jurga jautė iš kairės nuolat smingantį kažkieno žvilgsnį. Įtarė, kad greičiausiai bus Tomas, dar neatsigavęs po vakarykštės dienos. Turbūt galvojo, kaip padėkoti. Jurga mintyse maldavo, kad geriau jau jis nedėkotų – santūri tyla būtų geriausia padėka.
Užkaitus ausiai, ji siektelėjo pirštais jos ir grįžtelėjo į kairę, ketindama įsitikinti.
Kiek suspėjo užmatyti, Tomas sau tūnojo palinkęs virš savo suolo ir kažką įnirtingai rašė nesidairydamas. O iš gretimo suolo į Jurgą apvaliomis akimis spoksojo mergina madingai garbanotais plaukais, kurios netgi vardą prisiminė – Rasa. Tiesa, tuo visos žinios apie klasiokę ir užsibaigė. Jurga sutrikusi porą sekundžių žiūrėjo į tas įsimylėjusias akis, tada ryžtingai nukreipė žvilgsnį į matematikos mokytoją, svyruojančią prie lentos su nulaužta kreidele rankoje.
„Regis, anksčiau ji taip į mane nežiūrėjo“ - pagalvojo, bandydama susikaupti. - „Kas per velnias klasėje vyksta?.. “
Susikaupusi nusirašė nuo lentos į sąsiuvinį visą, ką mokytoja ten nupiešė, stengdamasi užmušti nemalonų pojūtį. Tačiau užsiėmimas netrukus baigėsi, nes lentoje nebuvo taip jau daug prirašyta, o mokytoja netikėtai susidomėjo nuvytusiomis gėlėmis ant palangių. Ją visi vadino Smilga ir pravardė išvaizdą visiškai pateisino – matematikė buvo iš tiesų aukšta ir neįtikėtinai liesa. Negana to, ji nuolat svyruodavo nuo kojos ant kojos - retsykiais tokia didele amplitude, jog rodydavosi, tuoj nuvirs. Visai kaip tikra smilga, judinama vėjo. Bambėdama nuėjo prie kriauklės, pripildė plastikinį puodelį ir ėmė laistyti gėles, sekiojama mokinių žvilgsnių.
Sudilgčiojus ausiai, Jurga truputį pasuko galvą kairėn, kad akies krašteliu įsitikintų – Rasa atkakliai tebespoksojo į ją, regzdama dievai žino kokius planus.
Nuskambėjus skambučiui, Jurga pati pirma ryžtingai pakilo ir išėjo iš klasės. Stabtelėjusi koridoriuje suskaičiavo iki dešimties, apžiūrinėdama netoliese pakabintą sienlaikraštį, tada neskubėdama patraukė link bibliotekos. Pasiekusi laiptus įsitikino visiškai – Rasa ištikimai sekė ją it koks šuo, net nesistengdama pasislėpti.
„Truputį ne tos rūšies persekiotojas“ - susirūpinusi pagalvojo Jurga. - „Nelabai žinau, ką tokiu atveju turėčiau daryti... Jeigu būtų koks įtartinas vaikinas su skiautere, tada viskas aišku – pasitinki už kampo ir sulenki kabliu. O dabar?.. “
Mąstydama kilo laiptais, nervingai klausydamasi iš paskos sekančių žingsnių aidų. Užlipusi į antrą aukštą žengė koridoriumi dar kelis žingsnius, tada ryžtingai atsisuko.
- Galiu kuo nors padėti? - paklausė, įsistebeilydama klasiokę nieko gero nežadančiu žvilgsniu.
Rasa buvo žemesnė beveik per dvi galvas, vos siekė Jurgai iki krūtinės. Tačiau ne tik kad neišsigando grasinančios pastarosios povyzos, tačiau netgi nusišypsojo nuo ausies iki ausies:
- Aš viską mačiau!
- Atsiprašau? - truputį sutriko Jurga.
- Vakar, prie galinių vartų! Savo akimis mačiau, kaip tu sudorojai tuos tris vos keliais smūgiais! Tai buvo fantastiška! - sukrykštė Raselė net pasišokėdama.
Jurga tylėjo, stebėdama keistai vaikišką merginos reakciją. Taigi, ji matė... Ir ką tai reiškia, ko ji dabar iš jos nori? Bene paprašys už ją sudoroti kokią nors populiarių panų grupuotę? Ne, neišdegs – kodėl turėtų sutikti? Nebent...
Jurga permetė svorį ant kitos kojos, pagalvojusi apie gimnazijos reputaciją. Visi žinojo, kad šioje vietoje nėra nei patyčių, nei nusikaltimų tarp mokinių. Oficialiai kalbant. Tai nejaugi ši mergina bandys ją šantažuoti, grasindama įskųsti?
- Tai, ką tu sakai, yra neįmanoma, - lygiu balsu pratarė Jurga. - Viena mergina nepajėgtų įveikti trijų vyrų. Tu apsirikai.
- Pa... palauk! - Raselė neketino trauktis, pasileisdama iš paskos. - Aš turiu tvirtą įrodymą, štai, pažiūrėk!
- Suka bliat, dabar tau magila*! - nuskambėjo iš kažkur pažįstamas balsas ir Jurga it įkirpta atsisuko. Raselė laikė ištiesusi savo telefoną, kurio ekrane švytėjo ryškus it kristalas vaizdas. Aukšta, pažįstama mergina stovėjo šalia Tomo, ruošdamasi jį pamokyti, kaip trinktelėti marozui į dūdą.
- Ei! - šūktelėjo Jurga, apsidairydama, ar nėra pernelyg arti smalsių žiūrovų. - Tučtuojau ištrink! Duok čia!
- Oi! - Raselė net pritūpė, kai telefonas iš jos rankos buvo grubiai išplėštas. Suprakaitavusi Jurga sustabdė filmą ir netrukus surado reikiamą mygtuką.
- Visiškai nesvarbu, ar tu jį ištrinsi, aš turiu kopiją savo kompiuteryje, - žaviai nusišypsojo Raselė. - Vakar viską peržiūrėjau tiek daug kartų, kad net išmokau mintinai. Beje, ar tiesa, kad smūgis delno apačia yra stipresnis nei kumščio?
Jurga sustingo pusiaukelėje, žvelgdama į perspėjantį užrašą „ar tikrai norite ištrinti? “.
- Na gerai, ko tau iš manęs reikia? - ištiesė telefoną Raselei, taip ir nepatvirtinusi operacijos. Mažne ši dar supyks, o tada tikrai bus sunkiau susitarti.
- Ką?.. - šios akys trumpam suapvalėjo iš nuostabos. Tada mergina prajuko susivokusi. - Ak, ne, aš nenorėjau tavęs gąsdinti, ar panašiai. Tiesiog pagalvojau... Gal galėčiau pasižiūrėti, kaip tu tai darai? Aš esu didelė kovų menų gerbėja, namie turiu tiek filmų, kad jau net nebeskaičiuoju. Ir vakar pirmą kartą gyvenime pamačiau, kaip tai vyksta realybėje! Tai buvo... na... tai buvo nepakartojamas vaizdas, pamaniau, kad mudvi galėtume būti tikrai geros draugės! Aš galėčiau tave visur lydėti į pavojingus žygius ir dokumentuoti, kaip tu kovoji prieš visokius blogiečius!
Jurga vos nesusijuokė po paskutinių Raselės žodžių. Sulaikė faktas, kad ši supykusi vis dar turėjo progą jai pridaryti nemalonumų.
- Atleisk, aš tyčia į muštynes nesiveliu, - apsisuko eiti. - Tai buvo tiesiog atsitiktinumas. Jeigu tik tiek nori, tai...
- Pa... palauk! - Rasa pasileido iš paskos. - Negali sakyti, kad tai buvo atsitiktinumas! Iš tiesų tai buvo tik įžanga į platesnius vandenis, patikėk manimi!
- Kokius dar vandenis?
- Nusikalstamo pasaulio! Kai išverti iš kojų pėstininką, visada tikėkis rikio ėjimo, ar ne?
- Sakyk ką nori, bet apsisnarglėjęs vaikis, gąsdinantis praeivius ir atiminėjantis pinigines, tėra apsisnarglėjęs vaikis, o ne jokia įžanga į vandenis. Geriau palik visa tai ramybėje.
- Žinai, aš mačiau ne vieną filmą, kur pagrindinis herojus atsitiktinai prilupdavo kokį nors nereikšmingą banditą, o vėliau jam ant galvos užgriūdavo patys tikriausi mafijozai! - įsikarščiavo Raselė. - O paskui tik pokšt, taukšt – kamehame, drakono smūgis!..
Dabar jau Jurga neišlaikiusi nusikvatojo.
- Kas? - nesuprato Rasa.
- Nežinau, kokius filmus ten žiūri, bet tikrovėje man dar neteko naudoti jokių drakonų smūgių, - juokėsi Jurga.
„Tikiuosi, niekada ir neteks“ - pagalvojo, jausdama kaistančius skruostus. - „Būtų siaubingai gėda. Šita keistuolė tikrai per daug filmų žiūri. “
- Tai nėra taip svarbu, - nenusileido Rasa. - Aš padėsiu tau sugalvoti kur kas geresnius pavadinimus!
- O šito tai nereikia, - atsisuko Jurga. - Prašyčiau.
Abi stovėjo viena prieš kitą – pirmoji pernelyg aukšta, o kita – žemutė ir dargi į visas puses pasklidusiais garbanotais plaukais. „It koks gauruotas, mažas, ištikimas šuo“ - dingtelėjo Jurgai. - „Kažkodėl jaučiu, kad ji taip paprastai neatstos... “
Tačiau Rasos veide neišvydo ir jokių blogų ženklų. Ji buvo tiesiog pernelyg vaikiška.
- Daryk ką nori, aš turbūt tavęs vis tiek nesulaikysiu, - trūktelėjo pečiais Jurga. - Tik nesitikėk, kad kita mano kova įvyks per artimiausią mėnesį ar per šiuos metus. Kaip jau sakiau, tai buvo atsitiktinumas.
- Vau! - stryktelėjo Raselė. - Man tinka, ačiū! Vadinasi, pradėsime nuo dabar! Ar galiu šiandien po pamokų apsilankyti tavo namuose?
- Ne.
<<>>
Kuomet pertraukos metu šlaistėsi koridoriais, kažkas sugebėjo jos suole, po sąsiuviniu pakišti perlenktą raštelį. Jurga pavartė popiergalį, įtariai apsidairė po klasę, tačiau niekas pernelyg nekreipė į ją dėmesio. Netgi Rasa sėdėjo savo vietoje žiūrėdama savo reikalų ir mataruodama kojomis iš laimės, kad tapo „bendražyge“. Jurga tikėjosi, kad šiai greitai nusibos ir ji bus palikta ramybėje.
Atlenkė popieriaus lapą ir pasijuto labai nejaukiai, šalia teksto išvydusi didelę širdelę:
„Jurga,
kai vakar pamačiau Tavo nepakartojamus judesius, kuomet gelbėjai mano niekam tikusią gyvybę, supratau, kad negaliu likti abejingas. Man atrodo, aš įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Dar niekada nemačiau tokių tobulų judesių ir kūno formų. Dar niekada jokia mergina taip nekalbėjo su manimi, kaip tą padarei Tu, suteikdama mano gyvenimui naują prasmę. Tu tikra tobulybė mano akyse! Todėl norėčiau pakviesti Tave nuoširdžiam pokalbiui po pamokų, į tą pačią vietą, kur Tu pirmą kartą tarei man tuos nepamirštamus žodžius!
T. ”
Jausdama kaistančias ausis, Jurga jau norėjo numesti popierių į šalį, tarsi šis būtų ėmęs svilinti pirštus. Šiaip ne taip įveikė tekstą iki galo, nesiryždama skaityti dar kartą.
- Tu gavai meilės laišką? - sušnabždėjo pastebėjusi Rasa. - Nuo ko? Ką rašo?!
- Prašyčiau, - išraudusi Jurga žaibiškai sugniaužė lapelį delne. - Tai a... asmeniška...
- Tave kviečia į pasimatymą? - neatlyžo Raselė. - Ir tu eisi, ar ne?
- Niekur aš neisiu.
„Nes žmogus, kuris sugebėjo parašyti tokį dalyką, irgi ryškiai apsižiūrėjęs per daug netinkamų filmų“ - pagalvojo pakraupusi Jurga. - “Koks vaikinas šiais laikais drįstų naudoti tiek daug malonių žodžių?! “
Pusę minutės pasėdėjusi it statula, pažvelgė į tą pusę, kur sėdėjo Tomas. Šis tą pačią akimirką pasidarė dar raudonesnis nei iki šiol buvo.
„Viskas aišku“ - sukosi mintys Jurgos galvoje. - „Nieko čia gero. Reikia viską sutvarkyti nedelsiant, nes neturiu jokio noro klausytis jo išpažinčių. Jeigu ir po klevu jis man panašias arijas suoks, mirsiu vietoje net pirštu nepalytėta... “
Pakilusi su rašteliu rankoje žengė link Tomo, laviruodama tarp suolų. Ne, prie klevo tai jau tikrai neis, nebent tik pro šalį, nusipirkti ledų. Tašką reikėjo dėti čia ir dabar.
- Prašyčiau daugiau taip niekada nedaryti, - tarė tyliai, padėdama lapelį Tomui ant stalo. Šis dar labiau išraudo, žiūrėdamas iš apačios į viršų didelėmis akimis. - Tu manęs nedomini, atleisk.
Sumikčiojęs kažką neaiškaus, Tomas vikriai paslėpė popierių, kad kas nors kitas nepradėtų kvailai įtarinėti. Netikėtas mylimos merginos artumas trumpam atėmė kvapą.
„Aš jos nedominu. Nedominu... Dar nedominu... “ - kartojo mintyse, žiūrėdamas, kaip mergina grįžta į savo suolą. - „Velnias, turbūt per daug stačiokiškai kreipiausi į ją tekste? Gal reikėjo kažkaip švelniau, kažkaip... kitaip...? “
Atsigavęs nuo šoko atsivertė lapelį ir kelis kartus perskaitė savo paties laišką, ieškodamas vietų, kur galėjo suklysti.
„Jeigu parašysiu geresnį, galbūt ji visgi manimi susidomės? “ - vartė mintyse Tomas. - „Juk sakoma, kad moterys neatsparios gražiems žodžiams... Taip – reikia naudoti daugiau gražesnių frazių! “
Jis linktelėjo pats sau, pažvelgdamas į Jurgą, kuri sėdėjo nusisukusi, mąstydama apie savo reikalus. Net iš tokio nuotolio matė šiek tiek labiau paraudusius merginos skruostus.
„Visgi padariau jai poveikį“ - nudžiugo. - „Kitas mano laiškas garantuotai pavergs jos širdį! “
<<>>
Aplinkui šurmuliuojant gausybei žmonių, Jurga susirado ramesnį kampą valgykloje ir įsitaisė nugara į sieną. Šalia jos padėklą ant stalo paguldė Rasa, kuri prieš atsisėsdama pasirausė kišenėje ir ištiesė Jurgai nedidelę užrašų knygelę.
- Štai, padariau tau per pamoką.
- Kas čia?
- Sąrašas žmonių, kuriuos tau būtų pravartu įveikti, - džiugiai paaiškino.
- Ką?.. Kodėl aš turėčiau juos...?
- Tu esi kovotoja, - kilstelėjo pirštą Rasa, - o kovotojai privalo įrodyti esą stipriausi savo teritorijoje! Nesijaudink, aš tau išrinkau tinkamus kandidatus. Pradėsime nuo silpniausių ir pamažu laušime vis stipresnius, taip kopdamos vis aukščiau į Olimpą...
- Visų pirma, - pertraukė Jurga, - aš esu mergina. Dėl teritorijų kovoja vyrai, man tai visai nerūpi. Antra – jeigu tie tavo kandidatai visai nenorės kautis, ką aš turėčiau daryti? Prilupti juos lygioje vietoje? Mane iš gimnazijos už tai išmes. Ir iš viso – kokiame filme tokias nesąmones šiais laikais rodo?
- Tau vertėtų šiandien pat užeiti pas mane į svečius, - sublizgino akimis Rasa. - Po to, kai abi apsilankysime pas tave. Aš tau parodysiu tiek filmų...
- Ačiū, nenoriu.
Jurga atvertė užrašų knygelę ir pakabino šaukštą ryžių košės su razinomis.
- Kas tas Jurgis B.? Tipo tas pats Jurgis iš mūsų klasės?
- Jis anksčiau buvo laikomas stipriausiu vienuoliktoje A, - paaiškino Rasa. - Prieš dvejus metus pradėjo lankyti sporto klubą mieste, sklinda kalbos, kad auginasi raumenis. Bet tu jį greičiausiai ir per fizinio lavinimo pamokas matei. Jis beveik tavo ūgio, stambus, ūch... Visi jį laikė stipriausiu. Šiaip ir dabar tebelaikomas tokiu, nes apie tave dar gandas nepasklido. Bet čia tik laiko klausimas.
- Būčiau dėkinga, jei laikytum liežuvį už dantų, - sužaibavo akimis Jurga.
- Aš tyliu it užsiūta, tačiau Dievo keliai nežinomi, - nekaltu balseliu pratarė Rasa.
- O kas tas „Ratas“? Čia koks nors slapyvardis?
- A, tai mūsų fizinio lavinimo mokytojas. Sako, jis kažkada buvo karate klubo nariu. Nors iš išvaizdos nepasakyčiau – jis gerokai žemesnis už tave ir visai be raumenų.
- O kodėl būtent „Ratas“?
- Neįsivaizduoju. Jį taip jau nuo neatmenamų laikų vadina.
Jurga užvertė knygelę ir padėjo ją Rasai ant padėklo.
- Sprendžiant iš tavo sąrašo, mane išmestų po savaitės. Todėl padarykime gerą darbą ir susilaikykime nuo visokių nereikalingų dalykų.
Tylus inkštimas pasklido iš Rasos lūpų – ši nutaisė kankinės veidą ir ėmė maišyti šakute salotas po dubenį.
- Tu turi tokią dovaną, Jurga, o visai jos nenaudoji...
- Kodėl gi. Naudoju kiekvieną dieną.
- Kur?! Kada?! - išsiplėtė Raselės akys, o garbanoti plaukai vos piestu nepasistojo.
- Na, kai moki save apginti, tai turi daugiau pasitikėjimo savimi ir tai paprastai matosi iš akių. Žmonės, kurie kitais atvejais galbūt norėtų padaryti man kažką negero, tiesiog apeina mane ratu. Manau, tai puikus pavyzdys, kaip pasyviai panaudoti tokią „dovaną“, ar ne?
- Ak, tu TAI turėjai galvoje, - nusivylusi sumurmėjo Raselė. Ji paslapčia vylėsi, kad galbūt Jurga kasdien dalyvuja kokiuose nors pogrindiniuose turnyruose, kur būtų galima prifilmuoti kalną puikiausios medžiagos. O paskui sukurtų interneto svetainę, patalpintų visą medžiagą ir – pasaulinė šlovė, nemokami pakvietimai į žvaigždžių vakarėlius, bohema...
Pabudusi iš svajų ūmai pastebėjo, kad gausybė žmonių nuo gretimų stalų žiūri į jos pusę. Tiesą sakant, jie daugiau spoksojo į greta sėdinčią Jurgą, tačiau Raselė pasijuto labai nejaukiai.
- Ei, kas čia darosi? - kumštelėjo Jurgą. - Ko jie visi į tave spokso?
Ši kilstelėjo galvą ir suglumusi sustingo su kąsniu burnoje. Skvarbiu žvilgsniu nužvelgusi kelis tuzinus aštuntokų, netruko pastebėti baltai dažytą mergiotę, kurios nebuvo neįmanoma nepažinti.
Miglė, visai neseniai išpasakojusi savo klasei apie savo sesę, plačiausiai šypsodamasi pamojavo Jurgai, darydama jai nemokamą reklamą.
Ji dar nežinojo, kas jos už tai lauks vakare, kai sugrįš namo.
<<>>
Seriožos baltai dažytas pasaulis skendėjo tyloje ir mirtinai nugulėto užpakalio skausmuose. Intensyviosios slaugos skyriuje lankytojus įleidinėjo retai, iš lovos pakilti jokiais būdais neleido, o daryti reikalus jis privalėjo į kažkokį metalinį puodą. Seselė netgi pati savo rankomis čiupinėjo jo pimpį, ketindama jį taikliau įstatyti į metalinę skylę – didesnės gėdos dar nebuvo patyręs per visą savo gyvenimą. Negana to, visi čia kalbėjo tik lietuviškai ir niekas neketino jo apversti net ant šono. Net ir dešimčiai minučių.
Antroji diena ligoninėje jau suko vakarop, kai pagaliau Serioža pirmą kartą išgirdo auksinius žodžius:
- Priviet, bičas.
Vargais negalais pasukęs sopančią galvą, jis su palengvėjimu pažvelgė į netikėto lankytojo akis.
- Zdorov, Viktia...
Balsas girgždėjo ir cypė, it smėlio pripiltą dūdą būtų pūtęs.
- Sako, tu sugebėjai po kažkokio kamazo ratais palįsti, - nužiūrinėjo Seriožą Viktoras – stambus žaliūkas trumpai skustais plaukais. Pro prasegtą striukę baltai švietė iki šiol nenusivilktas kimono – Viktoras turėjo įprotį jį vilkėti netgi mokykloje. Kai kada net į klasę ateidavo taip apsirėdęs, demonstruodamas savo geltoną diržą. Visi jį laikė klasės stipriausiu, o tai reiškė, kad ir Seriožai jis buvo vierchas, su kuriuo reikėjo skaitytis. Pats Viktoras daugiausiai savo laiko skyrė dviems dalykams – karate klubui ir tūsams po klubo, kuriems pinigų parūpindavo keli patikimi draugai, kurių vienas ir buvo Sergejus, dabar taip nevykusiai įmontuotas į baltą lovą.
- Nieko nežinau apie kamazus, - sukosėjo Serioža. - Čia kažkokia daktarė griobana, man vis pasakoja, kaip po mašina papuoliau, bet aš tau kaip žmogui sakau – mus tris pagavo ir iškirto, kai bablo išmušinėjom prie vartų! Aš tau aiškinu, Viktia – tokio smūgio aš per visą savo bliat gyvenimą nebuvau gavęs. Maniau, galvą nuraus...
- Betgi ne ant mentų užšokot? - apsiniaukė Viktoras. - Tu nieko, tikiuosi, nepapasakojai kam nereikia?
- Nieeet, nebuvo ten mentų, viskas tvarkoj.
- Ką čia stumi, tu gi supistoj lovoj guli. Kur tau čia tvarkoj? Su kuo ten turėjot reikalą?
- Buvo toks... bičas vienas... Galvojom, pagąsdinsim čiut čiut, kaip visada. Tada bablo paimsim ir praspirsim. Bet ne ant to užšokom. Man atrodo, jis irgi ten kažkokį karate ar dar tai kokį taikvondo mokėjo, pasispardė bliat kaip kaziolas koks...
- O tu jį pamatęs pažint galėtum? - prisimerkė Viktoras. - Gal žinai, iš kurios klasės? Galiu padaryt, kad daugiau nevaidintų kaziolo.
Serioža sukosėjo, valydamas smėlį iš gerklės.
- Tau viskas gerai? - susirūpino draugas. - Tu visas raudonas kažkoks pasidarei. Gal man pakviest kokią seselę...
- Nereikia dabar man tų žertvų, - sukarkė Serioža. - Geriau padėk man truputį ant šono pasisukti, man žopą taip skauda, kad eina nachui...
- Tai kas ten per kaziolas buvo? - neatlyžo Viktoras. - Tu rimtai, nestumk čia, sakyk, mes už tave ir tavo du bratanus tvarką padarysim, tas kaziolas pusę metų savo kojas žopoj nešios, pažadu...
- Jis... didelis, blia... - maudėsi savo prakaite Serioža. - Aukštesnis gal ir už tave. Man atrodo, bus iš paskutinių klasių gal...
Abu sutartinai grįžtelėjo į durų pusę, nes į palatą įėjo baltu chalatu vilkinti moteris. Serioža nurijo seilę, išvydęs tą siaubingai nekenčiamą kasą, švytuojančią gydytojai už nugaros.
- Labas vakaras, kaip laikomės? - nusišypsojo moteris žavia šypsena. - O, mano mielas Sergejus turi lankytoją, kaip miela!
Pašiurpusiam Seriožai ūmai pasivaideno, jog regi skvarbiai žėrintį metalą tose pilkose, plačiai atmerktose nekaltose akyse. Netikėtai jis pajuto ledines skruzdėles savo pataluose ir panoro surikti, kad Viktoras jį pultų gelbėti.
- Iš paskutinių klasių, jasno, kas dar? Gal prisimeni dar ką?
- Što?.. - atsitokėjo Serioža. - A, jo, iš paskutinių klasių...
- Vaistukų valanda, - gydytoja staiga pasilenkė prie ligonio ir taikliu judesiu suvarė trumpą adatą šiam į kaklą. Viktoras atšoko pasibaisėjęs – jis pats siaubingai nekentė adatų. Ir dar į kaklą...
- Kad traumos nuo visokių transporto avarijų lengvesnės atrodytų, - išdainavo gydytoja ir paslėpė švirkštą kišenėje.
- Vi... Viktia! - sukarkė Serioža, jausdamas temstančią sąmonę. - Tu tą kaziolą už mane... At... atsimink – jinai ilgus juodus plaukus turi ir aukšta labai... Labai aukšta... Vysokaja takaja, bliat... Vyrubi suku za menia! *...
Po akimirkos palatą sudrebino knarkimas, Viktoras klausiamai sužiuro į gydytoją, kuri niūniavo kažką sau panosėje, žiūrėdama į duomenis monitoriuje.
„Vargšas Serioža, gal jis rimtai į avariją papuolė?“ - pagalvojo Viktoras, krapštydamas pakaušį. - „Į pabaigą tas jo sutiktas bičas beveik į paną pavirto, kažkokia anomalija...“
Jis dar truputį palūkėjo, vildamasis, kad netrukus draugas pabus šviesesne galva ir papasakos ką nors daugiau. Tačiau Sergejus miegojo, o nubusti teoriškai turėjo tik po dvylikos valandų.
„ Laikykis, Serioga“ - mintyse palinkėjo Viktoras. - „Mes būtinai surasime tą bičą ir nurausime jam pautus. Ir atnešime juos tau, kad pasveiktum iš karto. O iki tol – laikykis!”
Sergejus, žinoma, jokių palinkėjimų nebepajuto. Jis jau skendėjo sapnuose, kuriuose kartojosi vienas ir tas pats motyvas – velniškai skaudantis nugulėtas užpakalis.
<<>>
<<>>
* kapas (rus.)
**Išjunk kalę už mane (pažodinis vertimas, rus.)
