gausmas

nuo vulkano dugno kyla gausmas
tavo akys užmerktos plaukai
kaip praeitą pavasarį žemė drėgna
glosto tavo rankas pasidengusias violetu
po mėlynių rinkimo lūpom raivosi kvapas
dunda medžiai tu neskiri šaknų nuo šakų
pasakoji kad čia gyvena bildukai
kiekvienąnakt linki jiems spalvotų sapnų
apie šiurpą nubėgantį mylimam glostant nugarą
susilenkia pirštai visad į save
susiskleidžia kaip pienės prieš audrą
prieš naktį nokinančią slyvas ir gailestį
klestelk mandarinų žiedus į plaukus
išpiešk mano odą spalvom
noriu būti šviesa su trečiądien neišrenkamu vardu
noriu būti blyksnis su grįžulo ratais ant rankų
nupiešk savo ilgesį man ant kelių
jie atsivers nusidrieks iki atlanto
dar įkvėpk vėjais juk nori kažką ištarti dar
o tada pasiverskime erkėm paežerių pievose
ropokim vienas per kitą sproginėkim
pajuodusiom panagėm nuo kapojamų malkų
nuo smilgų ilgumo sproginėkim
kol oro balionai nusileis miško guolin
tada išgaruosim kaip sapnai
kuriuos per daug saugau kad išpasakočiau