Paryčiais namo

Gera, svaigu,
graudu –
lyg iš Dangaus
nusileidus –
meldiesi, 
gelsvas kasas paleidus,
viršum išsidraikiusių
šiaudų.

Paryčiais
su gaidžiais
aš, kuždu,
tau kuždu.
- Tu gražiausia,
aplenkusi madą
ir stilių.
Nemiegu, 
kuždu tyliai.
- Mano norai
didžiausi...

Šviečia, 
miesto ugnys
kaip tavo akys
ir maudosi mėnulis
šiltam vandeny.
Visą kelią kuždi,
man kuždi,
tau atrodo,
kad grįžtu
išalkęs.

- Miegi, 
negirdi – tau sunku
perprasti pasaulį.
Byra, trupa Laikas,
kaip kalkės.
Tau atrodo
kad grįžtu išalkęs -
mažas žiogas
skardena širdy.

Naktis
apsiniaukus, šilta.
Tik kažkur -
vilkai ir vilkai,
vaikščioja. Ir tu
apsivertus
ant kito šono aikčioji
kaip gulbė balta,
po mano
mažąjį sapną
vaikščioji.

Kuždu, paryčiais
su gaidžiais
tau kuždu,
tau kuždu
- Tie, kurie
vakarais vaikščioja
vieniši ir atstumti 
į naktį išeis
ir pasiklys.
Kalno viršūnėj
ganosi arklys
ir vakaro dūmai
šildo ir šaldo.

Tirpsta vakaro žaros,
ir šviečia iš tolo,
tavo didžiulis langas
ir tiesiasi rankos -
šiltos ir geros -
tik Laikas
kaip tolimas varpas
žvanga.