Rūdija opelis

Domui

ir vidutinišku greičiu
rūdija dovanoj metalas,
tačiau dažai neblunka drobėj,
dar jaučiu –
taip mėgaujas ryte kava italas –
žodžius pulsuojant, grobiai,
jie virpa, ką tik paslapčių
turėję aurą tartum lengvas melas,
laisvi jau ir, o taip, beglobiai,
į kitą kalbą juos verčiu
ir jie kalboj toj  nenormalūs,
bet lobiai
ir vidutinišku greičiu
rūdija dovanoj metalas,
tačiau dažai neblunka drobėj.