Ir vėl Joninės

Sudegsiu ant to Joninių laužo
Ir daina neskambės paupiais...
Ar verksi rankas baltas užlaužus,
Ant galvos su gelsvais garbiniais?

Tos neverkiančios akys sapnuosis,
Kaip žolė nuo rasos nukrėsta,
Ten prie upės svyruojantys gluosniai, -
Nesulauks mūs šešėlių greta...

Nerūpės ir laužų tų pašvaistės,
Ir armonikos balsas skambus,
Ir sapnai nekankins tie apkvaitę,
Ir rytojus blaivesnis nubus...

Tavo vardo nebus ant žilvičių,
Bučiniais nusagstytų saldžiais,
Bet žaizdas, jeigu kartais išgyčiau,
Ilgai gels nemiegiais paryčiais.

Sudegsiu ant to Joninių laužo
Ir daina neskambės paupiais...
Neverksi rankas baltas užlaužus,
Kai tau kitas liūdėti neleis...