Gražuolė Onutė ir keistuolis Petriukas

Dar šiandien gražiame miestelyje, netoli upės, tebegyvena Petriukas — keistas ir kitų nesuprastas žmogus. Jis sėdi savo senoje supuvusioje bakūžėje ir verkia. O ko gi jis verkia?! Jis verkia, nes prieš kelis metus pamilo gražuolę Onutę. Jis ją sutiko per savo brolio Algirdo vestuves. Ji miegojo šiaudų prikrautame vežime ir atrodė tartum mažas angelėlis. Jis vos tik pažvelgęs į ją pajuto keistą jausmą, kurio nei suprasti, nei paaiškinti negalėjo. Jis pažadino tą dieviškai atrodančią būtybę iš miego sakydamas:
— Kelkis gražuole, pramiegosi mano brolio Algirdo vestuves...
— Ką?! Ar aš užmigau?
— Tu miegojai, bet aš tave pažadinau...
— Ačiū! Aš būčiau pramiegojusi visą gražumą.
— Tai kuo tu vardu mergyte?!
— Onutė, – vos girdimai atsakė mergina.
Petras, būdamas drovus ir nedrąsus vaikinas, nebežinojo, ką tai Dievo sukurtai grožybei besakyti, todėl stovėjo ir į ją nuolat žiūrėjo, kol Onutė, supykusi, jog jis taip į ją spokso, nuėjo prie netoli buvusio stalelio šakočio valgyti. Tas keistuolis taip ir liko nesupratęs, ką ne taip padarė...