Mokytojas Alfonsas Šileikis

Kiek daug dainų, erškėčių ir tyrumo –
Ne, ne vanduo, kur laistom derlią žemę –
Per ilgą laiką augantis tikrumas.
Į tolumas kaip žvaigždė atsirėmęs.

Mes dar vaikai – šeštokai, aštuntokai
Ir žvilgsnis – smailų kampą vos atverčia,
Su knygomis iš meilės susituokę,
Gėrėjomės ir puoselėjom kerštą.

Jis buvo su mumis kartu įpratęs
Po klasės lentą kiek pašurmuliuoti,
Į pamokų nuobodų, lėtą ratą
Įsukdavo guvius jausmus ir protą.

Pateikdavo didvyrį mūsų laiko
Kaip kepsnį skanų su karčiais pipirais,
Paskui minčių iš patirties paraikęs,
Žavėdavo mergaičių širdis tyras.

O šokdavo ir grodavo kaip retas,
Nors aulinukai buvo apnešioti
Bet valso gyvas nuskraidintas ratas,
Papuošdavo mokykloj mūsų šokį.

Mergaitės lyg keptuvėje spirgėjo,
Sustodavo vos nepraradus amo,
Ta mokytojo iškalba kaip vėjas,
Kaip žodžiais piltas svaigulio balzamas.

Lydėdavo į tolimesnį kaimą
Atėjusią gražuolę pasišokti
Ir buvo jai didu kažkaip savaime,
Nekeldavo nei nuostabos, nei juoko.

Tėvai išgirdę šitokį dalyką,
Priimdavo kaip garbę jiems pareikštą,
Juk mokytojas, ne juokais, jaunikis,
Su jų dukra, ne su kaimyno, vaikšto.

Ne kaimo vaikis koks dar neraliuotas,
O baigęs mokslus, tikras eruditas –
Garbė viena – per visą kaimo plotą
Nuskrisdavo tos kalbos pakartotos.

Moksleiviams prisiėjo agituoti
Už Staliną, Palackį arba kitą –
Dainoms ir šokiams nereikėjo proto,
O visa kita buvo nusakyta.

Vėlai arkliai partraukdavo vežimą,
Bet prie mokyklos dar ne kelio galas –
Atšvęsdavo laimingą sugrįžimą,
Skambėdavo tarp žodžių ir bokalas.

Kartu visi, tarsi šeimoj užaugę
Mes gėrėm laiko dvasią iki dugno,
Ne visada patikimai ir saugiai,
Juk kurstėm nulakuoto melo ugnį.

Tabu nė karto mokytojas mūsų
Neištarė ir savimi nerodė
Mes visada atidūs ir suklusę
Sugerdavom mažne kiekvieną žodį.

Jis buvo toks visai be jokio dydžio
Pats iš savęs, nedarė ko nebuvo –
Mylėjo, jei mergaitė pasiryžo,
Ir atidžiai mum aiškino lietuvių.

Jis neslėpė savų silpnybių bailiai:
„Aš išgeriu, bet klasėj būkim vyrais,
Rikiuosiu aš visus į vieną eilę,
Žinojimą įvertinęs įkyriai. “

Jausmų tikrų jam niekada netrūko –
Eilėraščiai be šito, vien tik frazės –
Poezija, kaip ryto baltas rūkas
Išdegintoj gyvenimo oazėj.

Atplukdė jis per knygos vaizdą žavų
Save prie mūsų vieškelio ir namo,
Iš jo širdies to gėrio paragavę
Pajusdavom gyvenimą neramų.

Supratom mes ir savąją stiprybe,
Žmogus – ne pripumpuotas frazių vergas,
Tik einantis, prie nieko neprikibęs,
Savu protu supratęs ir išvargęs,

Suras save, suras kitus aplinkui,
Pajus vidum paskirtą žmogui dalią,
O Majakovskis, perlaužtas, sulinkęs,
Nei džiaugtis, nei liūdėti nebegali.

Jau daug geriau Nerim tekėt per pievas,
Ir Salomėjos tyro jausmo lūžiai,
Net atrastas, ir vėl pabėgęs Dievas,
Ir nerimas į širdį susigūžęs.

***
Išėjo jis jausmų smurtu susirgęs,
Bet širdimi išlikęs tyras, geras.
Ir mus visus jo žodžių širmas žirgas
Sparnais plačiais skraidina tarsi aras.