Rytiniai vartai nišom šešėliuoja. Užgęsus kalkėms, bėga piešinys. Abitai dengias klostėmis rankovių. Lėtai nualpsta potėpis drėgmėj dar vis rudens su klevo aukso fonu. Dar vienu freskos sluoksniu atsiduodu, kol varnos juodu debesiu patvinsta. Ir kai balandis krenta į cementą, teptukais gelbėju sparnus papėdėj kapinių. Šventieji susižvalgę užverčia maldaknyges: -pabaigsi nutapyti mus rytoj.
Pabaiga labai graži ir stipri."Varnos juodu debesiu patvinsta" - graži metafora. Bet "Lėtai nualpsta potėpis" neskaniai man. Apskritai 4 ir 5 eilutės per grozdiškos ir nelabai sukramtomos.
Gal Rytiniai vartai nišom laviruoja turi būti?
Lesiruoja - nėra tokio žodžio.
Abitai dengias klostėmis rankovių. -
nesutinku, nes
Dėl vienybės brolių rūbai buvo kuklūs, paprasti ir vienodi, nes vienuolyno Regula, kurią parašė Šventas Tėvas, sako, kad visi broliai turi vilkėti paprastus, griežtus ir natūralius rūbus.
Taigi, klosčių jokių nėra nei rankovėse, nei padurkuose, ne balinė čia jupa, motin.
Daugiau, viskas labai tiko, spalvingas paveikslas, kai pasitaisysi, sakysiu: Dors kūrinys.
Sėkmės. Nors vieną padorų sau radau.
Man tas lesiruoti taip pat nepatiko ir nelabai čia įsipaišo. Tekstas pats yra gražus, stiprus, gražus tapybos darbas.
"Lėtai nualpsta potėpis drėgmėj
dar vis rudens su klevo aukso fonu.
Dar vienu freskos sluoksniu atsiduodu, "
Išties yra gražių vietų.
Eskizas tik ... specialus terminas "lesiruoti" - tikrai netinka, ir neskamba tekstuke , frazėse kol kas tik mintis, idėja. Pabaigos eilutės simpatiškos, labai tinkamos kokios novelės ,apie mistišką restauratoriaus vakarą prie freskų , pabaigai. Na, aišku, nualpsta potėpis , teptukais gelbėju ir kt. - tikrai poetiška, bet eilėraščio kol kas nėra. Taip. 2+