Žodžiai

Žodžiai kartais apgauna. Ne klausytoją, o tą kuris juos taria. Rodos, nuo liežuvio lengvai strykteli, suplasnoja ir pakyla oran balti, gražūs balandžiai, dvelkiantys angeliška skaistybe; kaip bebūtų keista, kažkur pakeliui jie pavirsta sparnuotomis gyvatėmis, kurių gyslose teka tirštas ir juodas, nuodų pritvinkęs kraujas. Šios chimeriškos baidyklės kaip mat suleidžia dantis kur tik papuola, o jų šėtoniški syvai arterijomis teka iki pat širdies. Užnuodyta, ji nustoja dirbti kaip priklauso: tai daužos it pašėlus, tai apsimeta negyva, kartais plūsta krauju, o kitą syk primena džiovintą slyvą – tokia susiraukšlėjusi ir besyvė. 
Ir kaip gi kalbėjusiąjam atsakyti už jo žodžius? Pjautis liežuvį, įdėti jį į nedidelę medinę dėžutę, kurią ironiškai puošia balandžių pavidalo raižiniai ir kuri vis dar dvelkia laku? Pridėti atviruką su nuoširdžiausiais atsiprašymo žodžiais ir tuzinų kraujo spalvos rožių? Ne, visgi geriau išpjauti patį sultingiausią gabalėlį savo širdies, dar neapsvaigintos skalsiais, it raudonas vynas, nuodais. Patroškinti jį keptuvėje, patiekti su apgailestavimų garnyru. Žiūrėti, kaip lėtai pjausto dar gyvybe tebepulsuojantį kąsnelį, klausti, ar labai skanu. Ir laukti. Laukti žodžių, ir tikėtis, jog jie neateis šlykščių ir groteskiškų padarų pavidalu, o taps išrišimu, po kurio į orą kils balti balandžiai.