Gilus, tarsi atodūsis, vėjo šuoras sušnarina senutėlę tuopą – aukščiausią medį apylinkėse. Po ja, įsisupusi į nutąsytą ir akivaizdžiai kalis kart per didelį šlapio smėlio spalvos megztinį, apsikabinus sau kelius, sėdi nedidelė figūrėlė. Iš šalies ją palaikytum porcelianine lėlyte – blyški oda, kuri net per didžiausią kaitrą neįdega, geriausiu atveju tik skaudžiai paraudonuoja, smulkutis sudėjimas, šviesūs plaukai, kuriuos ji pusiau juokais, pusiau rimtai praminė savo „šiaudais“. Rodos, bakstelsi pirštu ir suskils į milijonus smulkių šukelių. Dabar ši trapi figūrėlė didelėmis melsvomiss akimis žvelgia į priešais besidriekiančią skaisčiai žalią pievą, kur ganosi tėvo kumelė, rusva, su balta dėme kaktoje, gelsvais, kaip šienas, karčiais. Šalia – kumeliukas, it du vandens panašus į motiną. Trūksta tik balto lopinėlio tarp akių. Šitą kumeliuką ji myli, tik niekaip neapsisprendžia, ar vadinti ji Cukriuku, ar Obuoliu, nes abu šiuos skanėstus jis dievina. Prisiminusi, kaip godžiai kramsnojo jai iš delnų, nusišypso pati sau, bet sudreba nuo dar vieno vėsaus gūsio. Iš rytų pusės, tarytum avys genamos piemens, atslenka švininiai lietaus debesys. Besileidžianti saulė juos nudažo švelnia rožine spalva ir jie nebeatrodo tokie pikti ir niūrūs. Netikėtai ant jos krenta šešėlis ir didžiulės akys pakyla viršun. Jos mato įdegusį veidą, prie smilkinių žilstelėjusius kranklio plunksnų atspalvio plaukus, kurie krenta ant šiluma spindinčių rudų akių. Tėvas šypsosi, nors to beveik nematyti per jo vešlius ūsus. Tačiau ji žino, turėjo septynerius metus įsiminti kiekvieną to veido lopinėlį, menkiausią raukšlelę. Sakyti nieko nereikia – laikas namo. Mergaitė strykteli, ir ištiesia rankas. Tėvas priklaupia ant vieno kelio, apkabina ir švelniai ją užsikelia ant savo plačių pečių. Taip ir eina gęstančios saulės nušviesti, pilkų debesų genami du šešėliai.
Tai, ką čia radau - rašymo praktika. Ant stalo guli atvirukas, kuriame nupiešta maža blyškiaveidė mergaitė, kumelė su kumeliuku, rožiniai audros debesys vakarų pusėje ir tolumoje matoma vyrškio figūra, artėjanti prie mergaitė, sėdinčios po tuopa. Autorius paėmė atviruką ir parašė trumpą tekstą. Gražų trumpą tekstą. Bet tik tiek.
Ateikit pažaisti į diskusijų siužetų generatorių, manau, jums patiks.
Labai sunku vertinti, nes, nepaisant visos vizualinės perkrovos (ačiū už tokį informatyvumą, tačiau skaitytojo fantazijos nereikia apdėlioti iš visų pusių, kad ji nebeturėtų nė lašelio laisvės), jaučiama nostalgiška nuotaika, yra tam tikros energijos tekste. Nors vėlgi - jis tik tiek ir turi - momentinį poveikį, nes uždarius langą nebepasakysi nieko, apie ką skaitei.
Vaizdinga. Per daug vaizdinga. Epitetas tiesiog lipa ant kito epiteto, metaforos ar palyginimo, kol galų gale beskaitydamas pameti esmę.
Pvz.: "Dabar ši trapi figūrėlė didelėmis melsvomiss akimis žvelgia į priešais besidriekiančią skaisčiai žalią pievą, kur ganosi tėvo kumelė, rusva, su balta dėme kaktoje, gelsvais, kaip šienas, karčiais." Manau, reikėtų atsirinkti, ką svarbu apibūdinti, ką ne. Tada susimodeliuotų išraiškingas vaizdas, o dabar meninių priemonių ir detalių gausa, deja, jį padaro plokščią.
Neįsivaizduoju, kaip reikėtų skaityti, jei tekstas būtų kiek ilgėlesnis. Dabar dar įmanoma, nes jis trumpas - tai ir yra kūrinio stiprybė.