Prieš lietų

Prakiuręs stogas,
Žalumos tankios prislėgtas.
Medinės sienos raukšlėm išvagotos
Iki aprūkusių akių
Prieš lietų snaudžia.

Tvora išlūžusiais dantim
Puodynėm nukabinta laukia,
Kada lašai prakalbins
Tylinčias molines sielas
Išėjusias iš seno namo
Nuodėmių nuplauti.

Bet debesys neužsuka į kiemą,
Tik kregždės skrodžia pažeme
Prieš lietų.

O aš į susparą,
Lyg į šventovę atsirėmęs,
Prie raukšlių prisiglausiu,
Kol nugara pajus,
Kaip mano gyslomis sruvena
Gimtasis žodis
Tėviškės senolių