Pakeliui į Damaską

(galutinė redakcija)

Stalo teatrui dedikuoju

Veikėjai:
Kvailas - jaunuolis
Anselis – vyras, išvaizda primenantis Amžinąjį Žydą
Semilė – tikra moteris
Visada Pralaimintis – transvestitiškos išvaizdos ir manierų vyras dar neturintis tridešimties
Negodiajus – kariškais rūbais (be atpažinimo ženklų) vilkintis nenusakomo amžiaus individas
Choras

I veiksmas

Scenoje didelis stalas.

Choras.
Kaip saulė budina kiekvieną augmeniją,
Teatras taip pažadina žmoniją,
Ir tiesiasi daigai į šviesą,
O protai pažinti trokšta tiesą.

Žmogus dažnai dar būna kvailas,
kol klaidžioja tarytum vaikas,
kelių ieškodamas gyvenimo
naujų ir neištirtų.

Bet štai ateina laikas
Ir miršti, žmogau, sveikas,
Atradęs Rygą 
Savo ar Damaską.

Švinta. Besijuokdami įbėga Visada Pralaimintis ir Kvailas.

Visada Pralaimintis. Čia. Tik tyliai. (Abu šmurkšteli po stalu).

Rytas. Saulė tik patekėjusi. Čiulba paukšteliai. Čiurlena upelis. Idiliją nutraukia šūviai. Vienas po kito, kas tris-penkias sekundes. Aštuoni šūviai. Neiškentusi išlenda Semilė.

Semilė. Ar tu liausiesi pagaliau, Negodiajau, visi dar miega. (Šūvių daugiau nesigirdi.) Turėk proto. 

Semilė dar paklauso kiek, po to nusispjauna ir dingsta po stalu.
Po kurio laiko užsimiegojęs iš po stalo išlenda Anselis. Ilgai žiūri priešais save, atrodo, kad mato kažkokį judėjimą. Pradeda kalbėti iš lėto ir labai tyliai, po truputį įsikarščiuodamas ir garsindamas balsą. Pabaigoje šaukia.

Anselis. Šimtas keturioliktas, šimtas keturioliktas į trečią peroną... trečią? kodėl į trečią? visada į pirmą, dabar trečias... į trečią peroną... šimtas keturioliktas, į trečią peroną... septyniasdešimt antrą sulaikyk prie semaforo, kol šimtas keturioliktas persirikiuos į trečią peroną... kas taip nusprendė? kas pasirašė įsakymą?... į trečią peroną... o kur dėti penkiasdešimt pirmą? jau visai arti miesto, o dar ekspresas už kelių minučių bus pirmame kelyje... prekinis tegul dar lieka atsarginiame kelyje... bet ten galvijai, jiems reikia vandens... tegul laukia, pirma ekspresas... ne, šimtas keturioliktą į trečią, tai yra į antrą... girdėjau į trečią, gal klaida? ... taip, taip, visai mane sumaišėt, aišku, kad į trečią, o  ekspresas... septyniasdešimt antras tegul dar palaukia... na ir kas, kad užsidegė žalias, įjunk vėl raudoną... ekspresas jau prie stoties... atidaryk pirmą kelią... ne, šimtas keturioliktas prie trečio perono... į pirmą, pirmą... gyvuliai baubia... į pirmą... atsarginis kelias užimtas, prekinis su galvijais... penkiasdešimt pirmą ... nežinau ką su juo daryti... negali palaukti priemiestyje?... gerai, gerai... ekspresą į pirmą... šimtas keturioliktą į trečią... o kodėl antrame dar stovi keleivinis į Maskvą?... seniai turėjo būti išvažiavęs... bagažas?... traukinys šikančių nelaukia...

Iš po stalo išlenda Semilė.

Semilė. Į Maskvą... į Maskvą. Sakai į Maskvą? Oi, nebuvau Maskvoj... nuo kažkurio pavasario. Tiksliai, tada žydėjo akacijos ir buvo labai karšta. Žydėjo akacijos. Pameni? Gerai pamenu, Raudonoji aikštė ir jokio pavėsio, o mes stovime eilėje prie mauzoliejaus. Šalia GUMas. Ten visko buvo: batų, suknelių, bet mes stovime eilėje prie Lenino. Eilė didesnė nei GUMe prie itališkų batų. Raudonoji aikštė ir eilė prie mauzoliejaus, ilga ir juda iš lėto. Susirangiusi kaip gyvatė. Ilga. Tokia ilga ir susirangiusi. Matei kada eilę prie Lenino? Teisingai, tu gi nebuvai Maskvoje, tik siuntei į ten traukinius. Eilė ilga, ilgutėlė ir negali jos palikti. Negali, nes aplink saugumiečiai. Dar paklaus: o kodėl, piliete, išėjai iš eilės, juk jau stovi visą valandą? nenori pamatyti revoliucijos vado? tau nepatinka partijos politika? visi stovi, kantriai laukia, juda į priekį, o tu ką?
Atsakytum: aš perkaitau, taip karšta. Taip karšta, noriu atsigerti. Toks karštas pavasaris.
O tau saugumietis kad suriks: tu boba, dėl tavęs revoliuciją darėm, manai nebuvo karšta, dėl tavęs darėm, manai mums nesinorėjo išeiti? Bet mes stovėjom. Stovėjom, o tu...
Todėl stovėjau toliau. Tylėjau. Visi tylėjo. Ne taip kaip GUMe. Ten eilėje, žinai koks triukšmas? Ty kuda, suka, bez očeredi?
Ne, čia visai kitokia eilė. Neparėkausi „suka bez očeredi“. Saugumiečiai tik zuja aplink ir žiūri, kad niekas nepasišalintų, o aš alpau, alpau, bet stovėjau, taip buvo karšta. Alpau, alpau. Paskui mauzoliejuje buvo vėsiau, daug vėsiau, nenorėjau išeiti, ten buvo gera, būčiau pasilikusi, bet visi judėjo, negalėjau pasilikti. Prieitų saugumietis ir paklaustų: tu ką sumanei, boba? nori pasilikti? nori mūsų vadą apmyžti?
Ne, aš tik atsigauti norėjau, taip sušilau, gal galiu pasilikti? Kol atvėsiu.
Tylėk, boba, čia tau sanatorija? Poilsio namai? Žinai, kur tu tuoj atvėsi?
Žinau, žinau. Todėl išėjau. Lenino net nemačiau. Kareiviai du stovėjo, į juos žiūrėjau, į Leniną pažiūrėti pamiršau. Gražūs tokie kareiviai, rimti, labai rimti. Paskui kai išėjau, prisiminiau: o Lenino aš juk nemačiau. Galėjau vėl stoti į eilę, bet buvo labai karšta. Buvo tada karšta, žydėjo akacijos. Pameni?

Iš po stalo išlenda Visada Pralaimintis.

Visada Pralaimintis. Aš nebuvau Maskvoje, prašau man atleisti. Bet karštą pavasarį pamenu. Gal tai buvo tas pats pavasaris?
Semilė. Labai abejoju. Tai buvo seniai. Kareiviai buvo dar labai jauni. Labai jauni. Dabar tokių jau nebūna. Ir saugumiečių dabar turbūt jau nebėra.
Anselis. O kur jie dėjosi? Saugumiečiai?
Semilė. Man regis, juos išnaikino su kažkuo. Daugumą. Gal vienas kitas ir liko kur nors pasislėpęs. Arba įsimaišęs į minią, kad nepažintų. Jie moka susitapatinti su aplinka. Juos to mokė.
Anselis. O iš kur tu žinai? Kas tau visa tai pasakė? Gal tu pati buvai saugumietė?
Semilė. Taip taip, tik man ja ir būti.
Visada Pralaimintis. Aš manau, jei ji ir buvo, tai dabar vis tiek neprisipažins. Prašau man atleisti. Tai tik mano įžvalga.
Semilė. Reikėjo geriau prie batų stovėti. Kas dabar supaisys. Kiek jų liko.
Visada Pralaimintis. Prašau man atleisti, batų?
Semilė. Saugumiečių. Kokių batų? Tada aš labai jų bijojau.
Visada Pralaimintis. Prašau man atleisti, batų?
Semilė. Saugumiečių. Kokių batų? Ir dabar, regis, jei sutikčiau žmogų su juodu lietpalčiu, tai numirčiau. Arba tamsiais akiniais. Nuo saulės. Dar jie nešiojo tokias juodas skrybėles. Ne visi, bet kai kurie. Turbūt pagal rangą. Kuo aukštesnis laipsnis, tuo daugiau visko: lietpaltis, akiniai, skrybėlė. Ir juodos pirštinės. Taip, prisiminiau, dar jie nešiojo juodas pirštines.
Anselis. Įdomu, koks dabar metų laikas? Galiu garantuoti, kad pavasaris. Man patinka pavasaris.
Visada Pralaimintis. Vakar dar buvo pavasaris, prašau man atleisti. Turėjau skubią depešą į vieną nežymią įmonę nunešti, tai ten ant sienos mačiau kabantį kalendorių. Jis skelbė pavasarį. Žinoma, įmonė nėra labai respektabili, bet nemanau, kad jie ryžtųsi apgaudinėti klientus su datomis. 
Anselis. Ką gamina ta įmonė?
Visada Pralaimintis. Man nepavyko išsiaiškinti, jie ten visi tokie paslaptingi, bet manau, kad kažką nelabai respektabilaus.
Semilė. Gal jie gamina rankinukus?
Anselis. Kodėl taip manai?
Semilė. Man labai reikia respektabilaus rankinuko.
Visada Pralaimintis. Tikiuosi jūs neįsižeisite, jei paklausiu, kam jis jums. Rankinukas. Jūs ruošiatės kažkur eiti?
Semilė. Gal. Būtų gerai kur nors nueiti.
Anselis. Ji niekur neis. Tik taip kalba.
Visada Pralaimintis. Pavyzdžiui, kur jūs norėtumėte nueiti? Aš suprantu, kad kišuosi ne į savo reikalus, bet iš tiesų įdomu. Aš pasakysiu, ar galvojau tą patį, ką ir jūs.
Semilė. Norėčiau aplankyti vyro kapą.
Visada Pralaimintis. Tada neatspėjau, maniau paminėsite teatrą. Arba galeriją.
Anselis. Kodėl teatrą? Nesuprantu, prie ko čia teatras?
Semilė. Teatrą irgi būtų smagu aplankyti. Pamenu buvau kažkada. Bet seniai.
Visada Pralaimintis. Ką žiūrėjote?
Semilė. Nepamenu, kažkas apie nykštukus.

Iš po stalo išlenda Kvailas. Apsirengęs juodu lietpalčiu.

Kvailas. Gal tai buvo „Snieguolė ir septyni nykštukai“?
Semilė. Aiii... (apalpsta).
Visada Pralaimintis. Oh shit! Dabar ji neatsakys. Tu ją išgąsdinai. Tik ką minėjo, kad pamačiusi vyrą su juodu lietpalčiu, gali mirti. Atsiprašau, aš tik norėjau priminti.
Anselis. O kas tu, leisk paklausti?
Visada Pralaimintis. Čia mano kaltė, prašau man atleisti, pamiršau pasakyti. Vakar man pavyko prisikalbinti šį jaunuolį palikti tą įmonę, į kurią pristačiau skubią depešą, ir vykti su manim pasisvečiuoti pas mus. Gal net jis prisijungs prie mūsų. Kol kas aš jam nieko apie mus nepasakojau. Išlaikiau diskretiškumą. Bet jis vis tiek metė darbą ir atėjo kartu.
Kvailas. O kas čia vyksta? Ką jūs gaminate?
Anselis. O ką gamina ta įmonė, kurioje tu dirbai?
Kvailas. Iš tikro net nežinau. Tik įsidarbinau, kai jis pakvietė mane eiti su juo. Net nespėjau išsiaiškinti, ką aš ten veiksiu. Beje, mano vardas Kvailas.
Anselis. Kvailas? Tu tikrai manai, kad turi taip vadintis?
Kvailas. O argi aš turiu pasirinkimą? Kita vertus, vardai juk nėra svarbu, ar ne?
Anselis. Kaip pažiūrėsi, vardai labai daug gali nulemti. Jei visada būsi Kvailas, tai gal ir liksi kvailas. Geriau būk Kailas.
Kailas. Gerai. O kas jai?
Anselis. Tu priminei jai saugumiečius, kurių ji bijo, kaip supratau, iki šiol. Nežinau kodėl. Tikėkimės tuoj atsipeikės. Tu jau valgei?
Kailas. Ne, iš kur? Aš tik pabudau. Miegojau lyg užmuštas. Ką reiškia grynas kaimo oras.

Pradunda traukinys. Visi tyli, klauso.

Anselis. Tai rytinis ekspresas į pietus. Už penkių kilometrų jis susitiks prekinį, važiuojantį į šiaurę.
Kailas. Iš kur jūs visa tai žinote?
Visada Pralaimintis. Jis geležinkelietis. Dirbo anksčiau prie traukinių. Juk teisybę sakau? Jūs neprieštaraujate, kad įsiterpiau?
Anselis. Paduok pieną ir avižų. Pusryčiausime. Semile, gana, kelkis. Turim svečią.
Semilė. A, aš bijau. Mane išgąsdino. Man dar baisu. Ko nenumiriau.
Anselis. Jis Kvailas, tiksliau buvo Kvailas, dabar yra Kailas. Liaukis. Nieko jis tau nepadarys. Pagyvens pas mus? Juk taip?

Kailas linkteli.

Semilė. Tu ne iš saugumo?
Kailas. Ne. Aš iš „Vortekso“. Tokia kompanija, tiksliau įmonė. Nežinau, ką jie gamina, nespėjau išsiaiškinti. Dabar aš čia. Čia gražu. Man čia patinka. Tylu, grynas oras.
Visada Pralaimintis. Prašom visus vaišintis. Mes valgome tik pieną ir avižas. Tai labai sveika.
Anselis. Tikrai.
Semilė. Pasiilgau mėsos...
Anselis. Nepamenu jos skonio.
Kailas. Kur jūs gaunate pieno?
Visada Pralaimintis. Čia ganosi daug karvių. O avižos auga už geležinkelio. Ten, matai? Juk aš nesuklydau?
Semilė. Ne ne, viskas taip ir yra.

Visi srebia pieną su avižomis. Tuo metu girdėti, kaip lėtai pradunda prekinis traukinys.

Visada Pralaimintis. O tabako pasiauginame šiapus.
Kailas. O aguonos? Pievoje matau pilna aguonų. Ką su jomis darote?
Semilė. Aguonas ėda karvės, užtai jų pienas tonizuojantis.
Anselis. Kiek tau metų, Kailai?
Kailas. Aštuoniolika, o jums?
Anselis. Irgi.

Visi juokiasi.

Anselis. Negražu klausti vyresnių žmonių, kiek jiems metų. Galima klausinėti tik jaunesnius. Įsimink tai, Kailai.
Visada Pralaimintis. Sakėt, kad norit aplankyti vyro kapą. Bet kam ten jums reikalingas rankinukas? Labiau tiktų kastuvėlis arba žirklės žolei karpyti.
Semilė. Gal aš jame ir laikyčiau kastuvėlį. Bet su rankinuku atrodyčiau respektabiliau. Mano Joachimas nustebtų mane tokią pamatęs.
Kailas. Jūs manot, kad jūsų vyras atpažintų jus? Kada jis mirė?
Semilė. Prieš dešimt metų. Argi aš smarkiai pasikeičiau?
Anselis. Kai atėjai čia, jau neturėjai vyro. Bet gal ir pasikeitei.
Semilė. Taip, juk tiek laiko prabėgo. Papasakosiu: jis buvo paprastas suvirintojas ir žuvo suvirinimo aparatu nupjovęs atramą, kuri laikė jo vežimėlį, pakeltą į penkiaaukščio namo viršutinį aukštą. Jam klaidingai nurodė, ką reikia pjauti. Buvo tik baigęs suvirintojų kursus, tai buvo pirmoji jo užduotis, kurią atliko. Ir paskutinė. Buvome prieš dieną susituokę. Po vestuvių kitą dieną išėjo į darbą, pirmą dieną ir negrįžo. Mes neilgai draugavome, po pirmo pasimatymo jis pasipiršo, ir aš sutikau. Gal reikėjo nesutikti? Taip iškart. Bet pagalvojau, jei atsisakysiu, gal kitą dieną jis jau nesipirš man? Gal pasipirš kitai, todėl aš ir sutikau.
Sakiau tą rytą: ai, gal tu neik, Joachimai, juk ten žino, kad tu tik vakar apsivedei, nieko tau nesakys. Bet jis išėjo, taip švelniai mane pabučiavo ir nieko nesakė.  Nusišypsojo.
Per pietus skambutis. Sako, nesijaudinkit, nieko baisaus nenutiko, Joachimas nukrito. Mes jus užjaučiam. Nuoširdžiai. Užuojauta nuo viso kolektyvo. Ar jums viskas gerai? Nesijaudinkit, jums dėl nieko nereiks rūpintis, mes viską sutvarkysim, jau pradėjome rinkti pinigus vainikui ir gėlėms. Dar pasimatysim.
Aš bylinėjausi, bet nieko nelaimėjau, tik praradau butą, nes mano advokatas buvo labai brangus. Dar mėginau bylinėtis su tuo advokatu, kodėl jis pasiglemžė tiek pinigų, o bylą pralaimėjo, bet vėlgi nesėkmingai. Tada iškėliau bylą teismui, kad jis neteisingai išsprendė mano ieškinį advokatui, bet kitas teismas išteisino tą pirmąjį teismą. Galų gale mėginau iškelti bylą valstybei, kurioje veikia tokie neteisingi teismai, bet man pasakė - užteks. Ir išmetė per duris. Likau gatvėje.
Visada Pralaimintis. Tai aš jau eisiu į tarnybą.
Semilė. Grįždamas pastos parnešk, baigiasi.

Visada Pralaimintis išeina.

Kailas. Kur jis tarnauja?
Anselis. Pašte.
Kailas. Ak, taip. O vaikų jūs turite?
Semilė. Ne, mes nespėjom. Tik apsivedėm ir jis išėjo į darbą. Nespėjom.
Kailas. Tai ką jūs čia veikiate?
Anselis. Skaitome Bibliją. Mokomės iš jos. Vakarais susirenkame ir skaitome. Ateina ir daugiau besidominčių. Kai kas sako, kad mes sekta, bet taip nėra. Mes tik skaitome, jokios hierarchijos, skaitome ir aiškinamės kai kurias vietas. Biblijoje daug kas neaišku, bet aišku viena, kad ji moko teisingai gyventi, tik reikia teisingai išsiaiškinti visas vietas, tą mes ir bandome padaryti, tokiu būdu tobuliname save ir savo gyvenimą, supranti?
Kailas. Aha.
Anselis. Ir dar. Tu jaunas, todėl norėsi mylėtis...
Kailas. Nebūtinai...
Anselis. Norėsi, aš žinau. Tai va, mylėtis mes einame ant stalo. Negalima mylėtis ten, kur miegi, tai nehigieniška. Tik perspėju, kad nesugalvotum po stalu. Galėsi mylėtis su ja ar su manim.
Kailas. Aišku.
Semilė. Prie stalo mes valgome ir skaitome Bibliją, po stalu miegame, o ant stalo mylimės.
Anselis. O dabar eisime karvių melžti ir avižų.

Naktis.

Choras. Mėnulis ir žvaigždės
              Žemėje viską mato.
              Ir kometomis danguje
              Ką  pamato užrašo.
Mes dirbam slapčia
Savo darbus nuodėmingus
Ir tikimės, kad nakčia
nebylus bus dangus.

Anselis išsitempia Kailą ant stalo ir jį patvarko. Po to užsirūko. Duoda patraukti ir Kailui. Rūko vieną suktinę, perduodami vienas kitam.

Anselis. Aš neklausiu.
Kailas. Ar patiko?
Anselis. Kur tavo namai, šeima, kai norėsi pats papasakosi.
Kailas. Pirma pats papasakok.
Anselis. Kaip čia atsidūriau? Visi anksčiau ar vėliau susimauname. Tada arba toliau gyvename, arba kažką keičiame savo įprastoje kasdienybėje. Aš buvau geležinkelio operatorius, vyriausias dispečeris, reguliavau stotyje, kada kuris traukinys turi įvažiuoti, išvažiuoti ir taip toliau. Bet kartą buvo didelis apkrovimas, nors tokių apkrovimų būna dažnai, tiesiog tas buvo lemtingas. Vienu metu ėmė rastis daugybė traukinių,  taip nuolat atsitinka, kai kažkas vėluoja, ir tada viskas susijaukia, tikras chaosas, reikia būti ypač atidžiam, gerai prisiminti, kur ką nukreipei, ką sustabdei ir panašiai, o aš tąkart suklydau, įsivaizduoji - nukreipiau vieną traukinį ant kito. Aišku, greičiai nebuvo dideli, bet avarijos nepavyko išvengti, nes vienas traukinys išlindo iš atsarginio kelio iš už posūkio prieš pat nosį keleiviniam, jie vienas kito nematė, ir susidūrimo metu žuvo mergaitė, stovėjusi su tėvais perone. Ji nespėjo pasitraukti, nes žaidė su šuniuku, kuris amžinai trainiojasi po stotį, o tėvai tuo metu buvo užsiėmę savo bagažu, kažką ten tikrino ir nematė, kad jų dukrelė atsidūrė labai arti perono krašto, ir kai traukiniai trenkėsi  į kits kitą, vienas vagonas, lamei jis buvo tuščias, dar tik atvyko pasiimti keleivių, tų pačių, kurių tarpe turėjo būti ir tėvai su mergaite, taigi, tas vagonas užvirto ant mažylės. Šuniukas spėjo pabėgti.
Kailas. Ir ką? Nuo tada ėmei skaityti Bibliją?
Anselis. Taip, nedavė ramybės klausimas, kodėl taip atsitinka, tokie lemtingi sutapimai, atsitiktinumai, nelaimės, avarijos ir visa kita, ir supratau, kad juos lemia ne apvaizda, Dievas to nenori, kaltas mūsų savęs pervertinimas, mūsų puikybė, mėginimas prilygti aukščiausiajam. Žmogus labai dažnai yra linkęs pamiršti savo vietą pasaulinėje hierarchijoje. Turėjau laiko pagalvoti, atsėdėjau keturis metus už netyčinę žmogžudystę, o išėjęs pasirinkau vienišiaus dalią. Apsigyvenau po stalu, tarsi atsiskyrėlio oloje, bet įprotis girdėti traukinius buvo labai stiprus, todėl įsikūriau šalia šios centrinės magistralės.
Kailas. Kur ji veda?
Anselis. Nežinai? Centrinė magistralė Ryga – Damaskas, su išsišakojimais į Maskvą, Varšuvą, Berlyną. Ir kitus didžiuosius Europos miestus. Gaila, nei viename nebuvau.
Kailas. Nesinori jų pamatyti?
Anselis. O kaip? Nors iš tikrųjų žinau, kaip galima būtų bet kur nukakti, tereiktų įšokti į važiuojantį prekinį. Jis čia netoliese prieš tiltą smarkiai sumažina greitį, tada ir galima būtų įsikabinti į vagono rankeną ir užšokti ant laiptelio. Aš to niekada nebandžiau, bet įsivaizduoju, kad galima būtų tai padaryti. Nebūtų sunku. Prekinių niekas netikrina, gali keliauti kiek nori. Tiesa, jų maršrutų negali žinoti, tai ne keleiviniai, bet galų gale vis tiek įmanoma kažkur nukeliauti.
Kailas. Norėčiau į Damaską.
Anselis. Tiesiai turbūt nepavyktų, nes prekiniai po daug kartų kažkur sustoja, juos performuoja, vienus vagonus atkabina, kurie jau pasiekė savo paskyrimo punktą, arba, sakykim, jų kryptis nuo kažkurio miesto keičiasi, tada į jų vietą prikabina naujus, ir taip jie yra stumdomi iš vieno ešelono į kitą.
Įsivaizduok, kad tu esi vagonas ir, tarkim, iki Vilniaus važiavai vienų vagonų kompanijoje, Varšuvą pasieki jau besikalbėdamas su kitais, o Vienoje atsiduri dar kitų vagonų apsuptyje ir taip toliau. Sakykim, tu gabeni savyje šaldytuvus, o tavo kaimynai - konservuotą žuvį ir dyzeliną, kitame mieste tavo kompanijonus, prie kurių jau spėjai priprasti, keičia vagonas su akmens anglimi ir kitas - su jūros druska. Tu sveikiniesi su naujais pakeleiviais: ei, ką vežat? Jie tau atsako, ir, savo ruožtu, klausia tavęs: kur laikai kursą? Ar ne puiku? Galiausiai, paklaidžiojęs, galėtum pasiekti bet kurį miestą.
Kailas. Manau, man reikia į Damaską.
Anselis. Tikrai? Maniau su mumis pasiliksi.
Kailas. O kiti?
Anselis. Na ir kiti, ateina, pabūna, pagyvena, išeina, kiekvienas turi savo paskatų, savo istoriją. Vieni lieka gyventi, kiti tik ateina į skaitymus, kaip tas Negodiajus, kurį matei. Jis nenakvoja, dar labiau atsiskyręs, gyvena kažkur laukymėje vienas. Bet kuris lieka, nieko nevejame, priglaudžiame, pamaitiname...
Kailas. Ir pamylite.
Anselis. Ir pamylime. Taip, bet ne visus. Tau pasisekė.
Kailas. O tas Negodiajus, jį kaip, irgi?
Anselis. Ne, juk sakiau, jis visiškas atsiskyrėlis, čia nepasilieka.
Kailas. Kokia jo istorija?
Anselis. Nežinau, man regis, jis rusas. Mes nieko neįkalbinėjame pasipasakoti. Kas jaučia norą arba atranda žmogų, kuriam nori pasipasakoti, tada tai ir įvyksta. Kol kas Negodiajus tyli. O tu?
Kailas. Šiandien jau neturiu noro kalbėt.
Anselis. Tada einu miegot.

Kailas dar patraukia suktinę kelis kartus ir lieka gulėti ant stalo. Miega, iš po stalo išlenda Visada Pralaimintis. Kailas prabunda, griebia Visada Pralaimintį, užtempia ant stalo ir patvarko jį. Po to abu sėdi ir rūko vieną suktinę.

Kailas. Ir kaip?
Visada Pralaimintis. Man patiko.
Kailas. Ne to klausiu, kaip tu tapai Visada Pralaimintis?
Visada Pralaimintis. Oh shit! Argi neaišku? Tokia karma, toks mano likimas. Aš pažymėta korta, mane visi kerta.
Kailas. Kada tai prasidėjo?
Visada Pralaimintis. Nuo gimimo. Visada viskas prasideda nuo gimimo, argi ne taip? Tik išlendi į saulės šviesą ir pradedi semti savo lemtį, tai kas tau skirta. Man buvo skirta patekti į vaikų namus, nes motina manęs atsisakė gimdymo namuose. Ar tai ne pats pirmas pralaimėjimas, kuris nulemia visą eilę kitų, einančių iš paskos? Ar tai ne pats svarbiausias pralaimėjimas, kai visi kiti yra vienas juokas? Gyvenimas vaikų namuose jau savaime yra pralaimėjimas, bet prie jo dar prisideda ir visi smulkūs pažeminimai, įskaudinimai ir taip toliau, dalykai, kurie gali nutikti tik vaikų namuose, ten, kur nėra visa mylinčios mamos rankos, kur kerštas, patyčios yra pati normaliausia individo būsena.  O šitas darbas, ar žinai, kad tai vienintelė vieta, kur mane priėmė? Ėjau visur, kur galėjau, daugybę įstaigų išvaikščiojau, begales durų varsčiau. Rezultatas tas pats: vienur per mažas, kitur per silpnas, dar kitur nepatikimas ir taip toliau. Vieni pralaimėjimai. Ir kaip aš nenusivyliau? Galų gale šiaip ne taip man patikėjo išnešioti labai svarbias depešas. Notas. Vyriausybinius dokumentus. Kopijas.
Vėl gi, turėjau merginą, pirmą kartą pavyko kažkaip prisikalbinti, bet neilgam. Mus einančius iš kino užkabino chuliganai, jie paprašė cigarečių ir pinigų. Cigarečių aš turėjau, o pinigų ne. Tada jie pasakė, kad pasiima mano panelę. Nuo to laiko daugiau jos nemačiau.
Kailas. O mane priėmė į darbą vos tik atėjau. Tai buvo pirma įstaiga, kurioje mėginau įsidarbinti. Pirmas bandymas.
Visada Pralaimintis. Matai, tu turi visiškai kitą karmą. Gal eikime miegoti, man rytoj į tarnybą.

                                                Abu dingsta po stalu.

                                                        II veiksmas

Ant stalo guli iki pusės nuogas Kailas ir deginasi prieš saulę. Ateina Negodiajus. Kurį laiką abu tyli. Kailas slapčia jį stebi.

Kailas. Gali mane pabučiuoti.

Negodiajus ilgai stovi neapsispręsdamas, galų gale taip ir padaro.

Kailas. O dabar, būk geras, ištrink man nugarą pienu.
Negodiajus. Galiu ir visą ištrinti.

Trina. Tai persipina su glamonėmis. Ilga tyla.

Kailas. Kodėl tu negyveni su visais?
Negodiajus. Su jumis?

Kailas purto galvą.

Negodiajus. Su jais?

Kailas pritariamai linksi.

Negodiajus. O kur jie?
Kailas. Išėjo karvių melžti. Ir avižų pasirinkti.
Negodiajus. O kodėl tu ne su jais?
Kailas. Manai, aš turiu karves melžti? Abejoju. Kažkodėl man piešiasi kitas pasirinkimas. Mano oda pernelyg balta. Nutariau šiek tiek ją patamsinti. Štai toks mano šiandienos pasirinkimas. O tu kuo maitiniesi?
Negodiajus. Susižvejoju arba kažką susimedžioju.
Kailas. Tikrai? Kaip nuostabu. Tu turi ginklą? Girdėjau tave šaudant. Turėsi ir mane pasiimti į medžioklę. Nenoriu avižų. Aš juk ne arklys.
Negodiajus. Turiu gabaliuką mėsos. Še, užkrimsk.
Kailas. Ačiū. Nesitikėjau. Dabar gali pasakoti.
Negodiajus. Ką?
Kailas. Savo istoriją. Juk to atėjai?
Negodiajus. Tu labai pastabus. Iš tikro, taip. Noriu papasakoti. Tu turbūt esi girdėjęs apie II pasaulinį karą?
Kailas. Taip, buvo toks.
Negodiajus. (Užsirūko) Tai va, aš esu tas karininkas, kurio vadovaujamas būrys suėmė feldmaršalą Paulių. Mūsų pozicijos buvo kaip tik prieš 6-osios armijos, kuriai vadovavo Paulius, vadavietę. Aišku, tuo metu to nežinojome. Ryte, apie aštuntą valandą, tiksliau - dar nebuvo aštuonių, be keturių minučių aštuonios mano būrio jaunesnysis seržantas Jemeljanovas, jam tada buvo viso labo septyniolika, po metų jis žuvo Lenkijoje, man šaukia (tuo metu kalbėjau telefonu su pulko vadu, nepamenu jo pavardės): drauge vade, drauge vade, balta vėliava.
Aš, žinoma, mečiau ragelį ir nubėgau į poziciją. Iš priešais stovinčio namo, kurio pirmas ir antras aukštai dar buvo nesugriauti, vieno lango į abi puses karys mojavo balta vėliava. Įsakiau nešaudyti ir pirmas išėjau iš apkasų. Po geros minutės iš namo ėmė eiti aukšti vokiečių karininkai. Tai matėsi iš prabangių, epoletais padabintų uniformų. Supratau, kad čia ne eiliniai kokie pulko lygio vadai, kvepėjo pačiais aukščiausiais rangais. Aš su būriu prisiartinau prie jų. Buvo smalsu. Kažkuris karininkas kreipėsi į mane: Alles abgemacht, Hitler kaput.
Ir tada toks aukštas, vyriausias iš jų atsisuko, pažiūrėjo liūdnai į savo pavaldinį, bet nieko nesakė, ir aš supratau, kad tai Paulius. Nors nebuvo jokio  prisistatymo, tiesiog  jam ant kaktos buvo parašyta – Paulus. Tai buvo ryški asmenybė. Negalėjai to nematyti net ir tomis sąlygomis. Stalingrado puolimas truko pusę metų, paskutines savaites tiek vokiečių, tiek mūsų kariai buvo alkani, sušalę, bet visa feldmaršalo povyza spinduliavo inteligenciją, vakarietišką kultūrą ir kartu paprastą žmogiškumą. Aš nesusilaikiau, priėjau ir atidaviau karišką pagarbą šiam vyrui. Jis pažvelgė į mane, kurį laiką tylėjo, paskui ištiesė ranką ir kažką vokiškai pasakė. Ligi šiol jaučiu jo tvirtą ir šiltą rankos paspaudimą.
Kailas. Tikrai? Bet juk tai buvo seniai. Kodėl tu vis dar gyvas?
Negodiajus. Po to mane iškart suėmė. Telefono ragelis, mano numestas, siūbavo ore į visas puses ir rėkė: leitenante Somovai, kur tu, eik tu nachui, dingai, raportuok apie padėtį, kitaip aš tave išpisiu.
Neiškentęs mano ryšininkas Aliabjevas paėmė ragelį ir atraportavo: Raudonosios armijos Raudonosios žvaigždės ordininkas leitenantas Somovas šiuo metu suima priešiškos nacistinės Vokietijos 6-osios armijos vadą feldmaršalą Ernstą Fridrichą Paulių.
Tai buvo skandalas, valstybinės reikšmės diversija, pasikėsinimas į svarbiausią to meto įvykį: kažkoks nususęs karininkėlis, su savo menku būreliu paima į nelaisvę aukščiausią priešo karininką. Jokios reklamos, jokio anonso, nei vieno korespondento, nei vieno aukščiausio rango Raudonosios armijos šulo. Tik susmurgęs Somovas. Taip man rėkė į ausį Specnazo majoras Gluchovas.
Vėliau dešimtą valandą trisdešimt keturios minutės feldmaršalo Pauliaus paėmimas į nelaisvę buvo pakartotas. Suvažiavo operatoriai, aukštieji karininkai, atvežė specialiai nupraustą ir tvarkingai aprengtą Specnazo karių būrį, kurie ir nusifilmavo šioje operacijoje. Taip Paulius buvo priverstas pasiduoti antrą kartą, tik rankos šįkart nei vienam nepaspaudė.
Aš to jau nemačiau, buvau suimtas, man pasakojo mano būrio karys, kuris irgi vėliau buvo suimtas už kažką. Tada buvo ne stebuklas būti suimtam. Visas mano būrys stovėjo atokiau, stebėjo šį farsą  ir verkė. Kažkas norėjo filmuoti jų ašaras, buvo labai nustebę, ko čia tie ruseliai žliumbia, bet mūsų vadovybė pasiskubino karius išvesti.
Aš susitikau feldmaršalą Paulių dar kartą. Po kelių metų kalinimo papuoliau į tą patį lagerį, kuriame kalėjo ir jis. Iškart mane pažino, jau buvo truputį pramokęs rusiškai.
Kailas. Vis tiek nesuprantu, kodėl tu vis dar turi gyventi? Tu kažko ieškai, ar lauki?
Negodiajus. Taip, aš laukiau tavęs, žinojau, kad ateisi ir pasakysi, kas teisinga šioje žemėje, ir kas ne.
Kailas. Bet iš kur aš galiu žinoti? Juk aš dar nieko čia nepažįstu? Ar tu manai nesuklysi, atiduodamas save į mano rankas?
Negodiajus. Taip, tu teisus. Rizikos yra. Bet aš turiu galimybę rinktis.
Kailas. Vis tiek nesuprantu, kuo galėsiu tau padėti. Pasakok toliau.
Negodiajus. Iš pradžių tik norėjau atkeršyti. Juk geriausias būdas viską užmiršti yra kerštas. Tik kai atsiteisi su visais, tik tada atgauni dvasios ramybę, argi ne taip? Bet atkeršyti niekam nepavyko. Kai viską atsėdėjau, jau neberadau žmonių, kuriems turiu atseikėti savo malones. Kai kurie buvo mirę, kitų tiesiog neliko, pradingo. Ir štai aš vaikštau be vietos, klaidžioju po pasaulį, nors seniai turiu būti miręs, visas kupinas normalaus, sveiko keršto ir nežinau, kam jį palikti. Arba kaip atgauti nusiraminimą. O gal turiu visiems atleisti, kaip moko Biblija, viską nurašyti į karo sąskaitą? Štai klausimai, kurie neduoda užmigti. Tikėjausi, kad ateis kada nors nešališkas, nesuinteresuotas asmuo ir man paaiškins. Dabar žinau, kad tas asmuo tu.
Kailas. Gerai, eik, aš pagalvosiu. Ne, palauk, mes einame į medžioklę. Mėsa man patinka.

Abu išeina.
Vakaras. Prie stalo Anselis, Semilė ir Visada Pralaimintis. Girdėti šūviai. Klauso, po to  kai šūviai nutyla, toliau skaito Bibliją.

Anselis. „Pusę kraujo Mozė pasėmė ir supylė į dubenis, o kitą pusę išliejo ant aukuro. Tada, paėmęs sandoros knygą, Mozė ją garsiai perskaitė žmonėms. O žmonės sakė: „Visa, ką VIEŠPATS pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs“. Mozė paėmė kraują ir juo pašlakstė žmones, tardamas: „Tai kraujas sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius“.

Įeina Negodiajus su karišku šautuvu – karabinu - ant peties ir Kailas, nešinas nušauta gulbe. Visi nustebę ir sustingę žiūri į gulbę. Kailas nutrenkia ją ant stalo.

Kailas. Kas yra? Ar paukščio nematėt?
Semilė. Bet juk tai ... gulbė.
Kailas. Tikrai? (Negodiajui) Matai, aš juk tau sakiau, o tu - kumelė kumelė.
Anselis. Bet juk gulbių negalima žudyti.
Kailas. Argi? Ko dar negalima daryti? Naktį? (Semilei) Jūs gi pasiilgote mėsos, čia paukštiena, puiki mėsytė, o iš plunksnų pasidarysite minkščiausią pagalvę. Kaip manai, Visada Pralaimintis, juk nori minkštai miegoti?
Visada Pralaimintis. Prašau man atleisti, jei aš kada nors skundžiausi, bet man iš tikrųjų visai nesvarbu ant ko miegoti.
Kailas. Taip, pastebėjau.
Anselis. Ko tu nori? Koks tavo tikslas? Kodėl stengiesi sudrumsti mūsų ramybę?
Semilė. Ale tikrai, kas tave šiandien įgėlė? Negodiajau, gal tu ką nors jam padarei?
Negodiajus. Ne, aš tikrai ne prie ko.
Visada Pralaimintis. Į mane nežiūrėkit. Aš buvau tarnyboje.
Semilė. Žinom mes tą tavo tarnybą, sveikinimo atvirukus nešioji ir visas svarbumas.
Visada Pralaimintis. Netiesa, man sakė, šiandien sakė, kad nuo rytdienos man patikės vyriausybines depešas. Sakė, kad aš praėjau bandomąjį laikotarpį ir mane priima visai pareigybei. Gali būti, kad man net teks vykti į komandiruotes po kitas valstybes.
Kailas. Na, matai, niekada nereikia nusiteikti pralaimėjimui ir sėkmė kada nors būtinai ateis.
Anselis. Tu vyksi į komandiruotes? O kaip gi mes? Mūsų susirinkimai?
Visada Pralaimintis. Bet gi aš grįžinėsiu.
Kailas. Turiu pasiūlymą. Visiems mums.
Anselis. Ir koks gi jis?
Kailas. Keliauti į Damaską, žinoma.
Semilė. Damaską? Juk tai labai toli. Palauk, Anseli, o kur tas Damaskas?
Anselis. Tau nereikėjo rimtai priimti mano paistalų. Aš šiaip bet ką paisčiau.
Kailas. Ne, tai ne paistalai. Tai tikra. Daug tikriau nei sėdėti amžinai prie šio stalo ir narstyti po skyrelį ar pastraipą Šventą Raštą. Klaidžias tiesas atrasti, gyvenimą pažinti, naujus takus praminti ir patiems Bibliją parašyti, juk dėl to gyvename, o ne tam, kad pasikliautume visuotine patirtimi. Taip, ji vertinga, to nenuginčysi, bet leiskite pačiam man tai patikrinti, per save perleisti.
Jūs pasakojote savo istorijas ir kiekviena persmelkė mane neišgalvotu tragizmu. Buvo liūdna. Jūs turite bent tai, turite kuo dalytis. O ką aš galiu jums papasakoti? Turbūt nieko. Per aštuoniolika  metų neįvyko nieko, ką verta būtų prisiminti. Malonumai greit užsimiršta, palieka sąmonėje tik neryškų įspaudą. Iš to Biblijos neparašysi. Trokštu kančių, netekčių, praradimų ir nusivylimų, trokštu karų ir prievartos. Trokštu ne meilės, o būti atstumtas. Noriu žemai pulti, kad aukštai galėčiau kilti. Troštu veiksmo, begalinio judėjimo ir kaitos. Virsmo. Į kažką, dar nežinau į ką, bet žinau, kad tik veikime tikslas išsirutulios, išsilukštens iš apvalkalo ir sužibės aukso raidėmis danguje.
Juk tik tekantis vanduo yra švarus ir sveikas. Viskas, kas stovi, ilgainiui užželia.
Tu skaitei apie Mozę. Kuris keturiasdešimt metų vedžiojo tautą po dykumą, kad ji išsigrynintų, išsivalytų per judėjimą, per ėjimą.
Aš nesiūlau taip ilgai keliauti, manau mums pavyks greičiau, juk jūs jau daug žinote, jūs daugel patyrėte. O net jeigu ir tiek, tai vis viena geriau, nei šis stalas.
Anselis. Stalas – tai bendrystė, ratas, vienijantis žmones. Prie stalo praeina visas gyvenimas.
Semilė. Taip, prie stalo žmonės bendrauja, valgo, geria, po to užmiega po stalu.
Kailas. Kažkada, dar seniai susimąsčiau, o kokia gi mano paskirtis, koks mano vaidmuo gyvenime. Vaizdavausi, kad ne šiaip sau čia atsiradau, tikinau save esąs išskirtinis, pašauktasis. Pašauktas kažką atlikti. Ilgai taip vaikščiojau puikybės pilnas, pasididžiavimo savim. Bet nieko nedariau. Ir ėmė graužti sąžinė mane, kad neatlieku to, kam esu paskirtas. Suvokiau galop, kad tokių pašauktųjų, ko gero, šimtai, gal tūkstančiai net yra, bet atsiranda tik vienas ar keli, kurie veikti iš tikrųjų ryžtasi, nesvaigsta dėl tariamo išskirtinumo ir mesijais patampa.
Kai paminėjai Damaską, Anseli, man tarsi atėjo nušvitimas – tai mano pašaukimas, šansas mano vedliu tapti, ir aš pasinaudoti juo turiu. Įsivaizduokit: aš, Kvailas, kaip Mozė per dykumą tautą į Pažadėtąją žemę, Damaską vedu. Kelionė ilga bus, vingiuota ir varginanti, bet klaidžiodamas atranda kelią žmogus. Nenoriu praleisti gyvenimo prie stalo, po stalu ar ant jo. Jūs galite būti mano tauta. Ką pasakysit?
Semilė. Skamba viliojančiai. Aš taip retai kur išeinu.
Visada Pralaimintis. Skamba gražiai, sutinku, bet mesti tarnybos aš negaliu. Taip sunkiai gavau. Ką  pasakysiu, juk neaišku, kiek laiko keliausime į tą Damaską. Kokiai savaitei gal ir išleistų, bet daugiau prašytis nedrįsčiau.
Kailas. Tu vėl renkiesi pralaimėjimą, ne laisvę.
Visada Pralaimintis. Kaip tai? Manai tarnyba pralaimėjimas? Bet juk aš tiek daug pasiekiau, mane greitai paaukštins.
Kailas. Ir kartu uždės grandines.
Anselis. Aš lieku, turiu stalą... mes turime stalą.
Kailas. Tu teisingai pasakei „aš“, tai tu turi stalą, o kiti tik prisiglaudžia už atitinkamą mokestį pas tave. Aš nepykstu, Anseli, ambicijų tu turi, savaip tautą paskui save vedi. Bet tavo kelias pelkė, vanduo stovintis, jūs trypiate vietoje. Neatrasi tu niekada savo tiesų, tik po svetimus marškinius knaisiosiesi amžinai.
Traukinius stumdydamas katastrofos neišvengei, nelaimė užkoduota buvo pačioje sąlygoje – tu sėdėjai vienoje vietoje, pats išvykęs niekur nebuvai, nieko nematei. Kaip galėjai nesuklysti?
Ir dabar manipuliuoji žmonėmis vietoje traukinių. Nustebsiu, jei nieko blogo neįvyks.
Negodiajus. Aš eisiu su tavim, seniai tavęs laukiau.
Kailas. Kol kas mano tauta tik tu. Mes surasime, kur ir kam tavo kerštą palikti. Teisingai sakei, rasti nusiraminimo negali, jei neatkeršijai. Atkeršysime būtinai. O tu kaip, Semile?
Semilė. Kad aš nežinau. O kaip karvės, avižos?
Kailas. Juk ne jūsų karvės. Slapčia vagiate ūkininkų pieną ir avižas. Be to, tu pasiilgai mėsos.
Semilė. Taip, bet mano vyras. Mano Joachimas. Jo kapas...
Kailas. Tu gal niekada ir nebuvai prie jo kapo, greičiausiai niekada ir nenueisi. Palik mirusius mirusiems. Gyvenk su gyvaisiais. Ir nepalaidok savęs po stalu.
Anselis. Nekurstyk, Kailai, tegul žmonės patys pasirenka.
Kailas. Tu teisus, tegul pasirenka.
Visada Pralaimintis. Aš nenoriu, kad tu išeitum, noriu, kad liktum. Girdi?
Kailas. Negaliu, Visada Pralaimintis. Dabar, kai žinau savo kelią, turiu išeiti.
Visada Pralaimintis. Tu neišeisi. Tu neišeisi. Aš tavęs jam neatiduosiu.

Visada Pralaimintis griebia peilį ir smeigia Kailui į krūtinę. Tada atsisuka į Negodiajų, bet tas žaibiškai nusiima nuo peties karabiną ir iššauna. Visada Pralaimintis sukniumba.

Visada Pralaimintis. Oh shit!
Semilė. O, Viešpatie! Kas gi čia!
Kailas. Kaip gaila, tu ir vėl pralaimėjai, o juk nors kartą laimėti pasiryžai. Tikrai turbūt tokia tavo karma. Kas nešios dabar vyriausybines depešas svarbias?
Visada Pralaimintis. Vis tiek. Jaučiu, mes daugiau jau neišsiskirsim. (Miršta).
Negodiajus. Kaip tu, Kailai?
Kailas. Jaučiuosi puikiai. Gavau, ko norėjau. Jaučiuosi taip, lyg būčiau pasiekęs Damaską.
Anselis. Nereikėjo tau įsikalti į galvą tų nesąmonių. Taip gražiai vakar pradėjom...
Kailas. Anseli, tu gali, tu sugebėsi, tu geriausiai žinai, kaip ir kur įšokti į prekinį. Be to, niekur dar  nebuvai, pats metas pajudėti. Perimk iš manęs tautą. O mane palik po stalu. Kaip ten, Semile, dainavai: „Pavalgėm, pabendravom, pagėrėm ir griuvom pavargę po stalu. „
Semilė. O Viešpatie! Čia vyras, o dabar tu. Ir kodėl man taip?
Kailas. Gaila, nespėjau būti tau vyras. Tikėjausi pakeliui į Damaską... (miršta).

Girdisi pravažiuojantis prekinis traukinys. Tamsa.

Choras.
Kas buvo Kvailas,
Tas tapo Kailas.
Kur buvo pradžia,
Ten bus ir pabaiga.
              Mėnulis ir žvaigždės
              Žemėje viską mato.
              Ir kometomis danguje
              Ką  pamato užrašo.