Šiurpas (3)

Naktis buvo rami. Praėjimo kabinoje sėdėjome dviese. Aurimas noriai pasakojo savo biografijos atkarpas. Mikas vis praverdavo dureles ir ką nors juokingo lepteldavo. Tie juokeliai kartais mus suerzindavo, bet mes nieko jam nesakėme. Kaip kitos  lyties atstovė gėrėjausi Miko  įspūdingu vyriškumu: plačiais pečiais, didelėmis rankomis, atletiškai sudėtu kūnu, masyviu smakru ir išraiškingu veidu. Tik plaukai nesiderino prie visumos – papurę, garbanoti ir kiek ilgoki, nes siekė pečius. Bet net ir jie nesušvelnino labai kampuotų veido bruožų.
-Mikai, tu – gėjų svajonė, - kartą burbtelėjo jam Sigis, o kitą budėjimą pasirodė su dideliais tamsiais akiniais,  kuriuos nusiėmė tik po kelių savaičių. Vis tiek prie akies matėsi labiau paraudęs odos ruoželis.
- Teisėjas už jo asmens įžeidimą liudininkui skyrė dviejų šimtų litų baudą, o po to paklausė, ar jis nenorėtų dar ką pridurti. „ Norėčiau, - išpyškino pastarasis, - tačiau jūsų įkainiai labai dideli“, - nusikvatojo koncernietis.
-Mikuti, - atsistojau, - palieku tave Aurimo ausims - einu pailsėti.
Bet prie kratėjų kambariuko tupėjo dvi katės. Mano veido išraiška iškart tapo „ išskaitoma“ ir Mikas, kažką pagriebęs nuo žemės, sviedė patalpos durų link. Katės išsilakstė.
-Dėkui, - pasakiau perbalusi, bet nusprendžiau neiti miegoti.
-Tiksliai, nei mes miegokim, nei ką, - nudžiugo Aurimas, - aš tau dar papasakosiu vieną nuotykį kariuomenėje.
Tarpdury sujuodavo siluetas:
-Neužrakinta ketvirto cecho eksperimentinė  laboratorija,  ir pagaliau kuris vienas pereikit antro aukšto koridoriumi – gi nieko neveikiat, - o  plonesniu, suirzusio žmogaus balsu pridūrė. - Jums tik kates vaikyti.
Drulia su Aurimu palypėjo į antrą aukštą. Likome su Šiurpu ir Miku praėjime.
-Didis vyras esi, - dar vis švokštė ponas Saulius, - akmenys mėtyti gebi, o tvarkos nežiūri.
- Tu man nesi viršininkas ir nereguliuok.
- O ko sargyba neina pailsėti, ką? Bemiegantys leidimus tikrins? Ar tik nebaliavojat?, - giliai įkvėpė orą ir įsmeigė akis kabinos vidun, - Juk mėgsti šviežieną? - drastiškai dėbtelėjo į mane ir demonstratyviai apsilaižė.
-Eik tu žinai kur, - galutinai supyko Mikas.
Šiurpas staiga apsisuko ir  nulingavo Petro kabineto link - kaip visada. Ačiū dievui, daugiau tąnakt nepasirodė, bet dalinai jis buvo teisus – nepailsėjau ir namo išėjau vos vilkdama kojas. Naktinis  mano radijas – Auris – pasišovė palydėti iki sustojimo.
Prie gamyklos troleibusai darė ratą. Tai buvo jų reiso pabaiga. Paskutinis sustojimas ir atokvėpio vieta. Depas. Nedidelis pastatas, perskirtas į dvi dalis. Vienoje įrengtas baras vairuotojų  patogumui, kitoje – dispečerinė.
- Išgerkim po puodelį kavos. Labai miegas ima, - pasiūlė porininkas ir, net nelaukdamas mano pritarimo, pasuko į barą.
Jau aštuntą ryte barelyje pusryčiavo lankytojai. Nustebau pamačiusi mūsų pamainos viršininką Petrelį su vakar sulaikyta valytoja.
- Auri, einam prie jų, - paprašiau. Norėjau kažkaip atsiprašyti moters ar pasiteisinti.
- Nustebai, Aurelija, -pirmas prabilo Petras, - su Stefanija ilgą laiką gyvenome viename name. Mano buvusioji kaimynė.
-Tai  tavo vardas – Aurelija, vaikeli, - moteriškutė visai neatrodė supykus, - tokia jauna, graži, o tokį šunišką darbą dirbi...
- Paėmiau juodos kavos ir po penkiasdešimt brendžio. Ar gerai? Ir moteriškom –šokolado.
Aurimas pasirodė esąs gan galantiškas vyrukas. O aš  tikra atgrubnagė. Imdama puodelį neišlaikiau lygiai ir apsipyliau koją. Negausiai, bet  netoli sutvarstytos vietos.
- Ar ten didelė žaizda? - pasižiūrėjęs į koją staiga pasiteiravo pamainos  viršininkas. - O pas gydytoją buvai? Infekcijos nepagavai? O tai čia pas mus...
Petras netikėtai nutilo lyg bijodamas toliau kalbėti. Stefanijos akyse sušmėžavo nerimo blyksniai.
- O ką? Katė?! – visai persimainė valytojos veidas. -Tau įkando juoda nušiurusi katė?
- Taip, o iš kur jus žinote?..
- Petrai, eisiu jau, - suskubo pagautoji, - taigi gal nemes iš darbo, parašiau cecho viršininkui išsamų paaiškinimą.
Išeidama dar pasisuko į mane.
-  O tu, vaikeli, lėk iš to darbo kuo greičiau. Ieškok sau kito.
Bet po minutės sugrįžo prie mūsų staliuko:
- Petrai, Petreli, netylėk. Papasakok Aurelijai – težino, juk tokia jauna, graži... vaikelis.
- Aš papasakosiu. Tik kitą budėjimą. Pašnekėsim.
- Prie mano akių, - nepavyko pajuokauti Aurimui. Užtat, kiek patylėjęs, puolė pasakoti dar vieno paauglystės nuotykio peripetijas.
Iš baro išėjome  trise - aš su Petru įlipome į troleibusą, o Aurimas nupėdino vienas. Gyveno netoli nuo gamyklos.
Neskambinau. Tyliai atsirakinau duris, bet mažylė jau nemiegojo. Silvestrai iš tiesų lindo dantys. Anytą radau pavargusią, bet ne piktą.
- Eik pasnausti, o aš nusivešiu mergaitę pas save keliom valandom.
Kad ji žinotų, kaip šią akimirką dievinau ją. Iš dėkingumo galėjau rankas kojas bučiuoti.
Tik į antrą dieną susigulėjo antros darbo paros įspūdžiai, bet vidinė įtampa slėgė. Bolavo prieš akis išsigandusios moters veidas, girdėjosi suirzusio dėl kačių pavaikymo Šiurpo balsas, smegenys vis pakartodavo žodį- šviežiena.
Ėmiau naktimis neramiai miegoti, šnekėti sapnuodama.
-Auryte, kas tau? -susirūpino vyras. - Žinau, Silvai dantukai lenda. Pervargsti. Bet juk išlįs jie – per daug ten su ja taškaisi gal... Na išeik pasivaikščioti, palėk pas kokią draugę, kai grįšiu iš darbo. Velnias negriebs – pats su dukra  pabūsiu kurią dieną.
Jo rūpestis šildė mane, o aš jaučiausi lyg apgavikė- juk vis ruošiausi jam papasakoti, kas mane slegia. Bijojau – ar įtikinsiu?
Kaip tik dabar reikėjo jo paramos, jausenos, kad turiu gynėją, saugą, užtvarą.
- Myliu tave, - ištariau spontaniškai, pagaliau užmigus dukrytei, kai vakare žiūrėjome koncertą ir gaivališkai puoliau bučiuoti jo veidą.
- Aura, - apstulbo, bet neatstūmė, o stipriai apglėbė tvirtomis rankomis, - Auryte...
Sunkiai beatkuriu  savo veiksmus –nėriau stačia galva į aistros sūkurį. Neprisimenu jau, kada taip gera buvo- spraudžiausi  į jo vyriškumą visa savo esybe ir norėjau, kad tai niekad nesibaigtų. Jaučiau, kad gluminu saviškį savo veržlumu ir kad toks mano spontaniškumas jam patinka.
-Tu –mano vulkanas, lava, - šnibždėjo į ausį atokvėpio minutėmis.
Paskutiniu metu mylėdavomės tik miegamojo lovoje, kruopščiai užtraukę užuolaidas, pasiruošę tam, po dušo procedūros. O dabar šnopavom svetainėje  sofoje, o netvarkingai išmėtytų drabužių vaizdas kėlė dar didesnį susijaudinimą. Nevalingas  vyro atsipalaidavimo šūksnis trumpam grąžino realybėn, kilstelėjau galvą ir... pro neužtrauktą užuolaidom langą pamačiau prie jo stiklo tampriai prisispaudusio juodo katino snukį  su prašieptais dantimis bei degančiomis akimis.
-  Katinas! – surėkiau kaip  beprotė, stumdama nuo savęs slidų suprakaitavusį  mylimojo kūną, -Ten jis! Jis!
- Kas? Kas pasidarė? Katinas.... Koks katinas? Kas tau, Auriuk?...
- Jis, - veblenau, - žiūri pro langą. Jis. Šiurpas žiūri..... Katinas....
Pravirko Silvestra. Mačiau, kaip vyras greitai apsisupo mano chalatą ir puolė prie lango.
- Štišš. Štišš, bjaurybe. Ką? Tu manęs nebijai? Ak, tu mane dar gąsdinsi?! Še!  Še!  –pagriebė šluotą, atidarydamas langą.
Pasigirdo garsus miaukimas bei dejavimas. Ilgai dar bildėjo palangių skarda. - ketvirtas aukštas.
Gerai, kad mažylė greit apsiramino ir užmigo ant mano rankų - nunešusi paguldžiau lovytėn.
- Vaje, kokia tu kvailutė, - juokėsi maniškis vis dar kupinas švelnumo, - žiūrinčio katino susigėdai. Na jau. Tokia drąsuolė buvai ir še tau... O aš,. kaip ir priklauso, išgelbėjau savo princesę. Auryte, kaip manai, gal pratęsimo nusipelniau? Aaa? Kur tu dabar? Duše? Tuoj atskubu...
Jokio pratęsimo –išgąstis lyg replėmis gniaužė mane. Susirinkau nuo kilimo rūbus.
- Noriu miego jau, -nusišypsojau vyrui.
- Gerai. Kaip nori. Šį vakarą buvai tiesiog nuostabi. Ar sugalvojai mane visai iš proto išvesti? -juokais pagrūmojo pirštu. -Miegok ramiai, saldainiuk.
Ko ko, o jau gražių žodžių mano mažakalbiui vyrui  šįvakar netrūko – liejosi kaip niekad, mane ramindami ir pamalonindami.
- Labos, - pakštelėjau į žandą ir apsimečiau beužmieganti. Iš tiesų galvojau, kas būtų, jeigu išeičiau iš darbo. Gvildenau šią problemą, išskaičiuodama pliusus ir minusus ir tik paryčiui pavyko užmigti.