Gelbstint eilinę Daivą (Mėnesio Tema + Dvikova)

Tai buvo niekuo neišsiskiriantis vakaras -  mudu su Kęstu sėdėjome sau ant sofutės, kramsnojome traškučius užgerdami juos alumi ir žiūrėjome serialą apie vampyrus. Aš nuoširdžiai tikėjausi, kad ramus laisvalaikis užsibaigs kaip visada – devintą vakaro Kęstas sugalvos, kad jam reikia aplankyti savo paną ir pasakys labanakt. Aš greičiausiai bukai vėpsosiu į ekraną, žiūrėdamas visas reklamas iš eilės, kol prisiminsiu, jog rytoj laukia koliokviumas, kuriam nė vienas taip ir nepasiruošėme. Žinoma, tada jau bus vėlu ruoštis ir viską teks patikėti visagalei sėkmei. Tačiau nieko tokio – visi studentai patyliukais ja pasitiki ir tik jai meldžiasi, ypač likus kelioms valandoms iki finišo tiesiosios.

Mano svajingas mintis nutraukė zyzimas ant stalo – telefonas įnirtingai stengėsi pasiekti kraštą ir nukristi ant grindų, veikiamas vidinių vibracijų.
Numeris buvo nežinomas ir dar neįtikėtino ilgio, lyg skambintų iš kitos planetos.
- Alio?
- Kapitone, gelbėk! - sucypė balsas.
- Atsiprašau? - pasimečiau.
- Aa... Vygantai, čia tu?
- Aš. O tu kas?
Fone kažkas čirpė ir pypsėjo, labai jau pažįstamai.
- Egzar... Tpfu! Daiva aš! Klausyk, mes didelėj šiknoj! Kuo greičiau junkis prie Vardenfelo serverio ir lėk visu greičiu į salą!
Net nepajutau, kaip pakilau nuo sofos. Paprastai šitas pavadinimas normaliam studentui girdimas rytais, kai smegenys pailsėjusios ir likę ne mažiau pusantros valandos iki paskaitų. Dabar buvo vakaras.
- Daiva? Tu iš kur skambini tokiu numeriu? Tik nesakyk, kad iš...
- Aš vis dar žaidime, - sušnopavo ji kitame ryšio gale. - Papuoliau į nepavydėtiną padėtį – mūsų salą su visa tvirtove bando užimti!
- Ką?! Kuris niekšas?!
Kęstas, tikriausiai nustebintas mano entuziazmo, prisuko televizoriaus garsą ir sužiuro apvaliomis akimis. Susizgribau perjungti telefoną į pagarsintą režimą, kad nereiktų jam pasakoti du kartus.
- Nežinau, kuris niekšas, bet jie jau užėmė tiltą ir įkūrė rimtai atrodantį štabą, - kalbėjo Daiva. - Tvirtovės automatinė apsauga suveikė, kol kas sulaiko kiekvieną, bandantį prisiartinti, bet šovinių atsargos ne begalinės. Ir jie savo snaiperius už tilto įtaisė, aš negaliu net suknisto snapo iškišti į lauką.
- Kiek ten jų maždaug yra?
- Nežinau, - mergiotė aiškiai ketino apsiverkti. - Manau, apie keturiasdešimt, ne mažiau. Bent jau snaiperiai ginkluoti aukščiausio lygio patrankomis, pusmetrio storio sieną peršauna be vargo.
- Daiva, čia tu? - susigriebė Kęstas.
- O kas dar, blet!
- Gerai, nesiautėk, - įkvėpiau. - Vadinasi, tu užspeista tvirtovėje... Kas vyksta kitose trijose pusėse?
- Ten vanduo... ir viskas.

Mintyse sumečiau vietovės planą. Žinoma, užpuolikai ne kvaili – jie supranta, kad nėra tikslo supti salą, kuri ir taip toli nuo kranto. Bet kuris, pabandęs pasivaikščioti dugnu, būtų per kelias minutes pastebėtas ir suėstas jūros pabaisų. Jiems užtenka stebėti tiltą ir dalį pakrantės – tam atvejui, jeigu kuris nors pilėnas sukvailiotų ir ketintų išbandyti savo laimę jūroje.
- Kiek tau liko vietinio laiko?
- Amm... na, dar dvi paros su trupučiu, bet bijau, kad aš net pusės tiek neišlaikysiu. Jeigu tvirtovės apsaugos sistemos taip eikvos šovinius, liksiu viena greičiau nei po penkiolikos valandų. Aš jau ir taip laiko kalną sudeginau sinchronizuodama ryšį, todėl kartoju  - junk savo subinę į serverį, tada paaiškinsiu daugiau. Kol kas bandau atsilaikyti viena. Čiau!
Pypt – išsijungė.
- Tokiu laiku? - sužiuro į laikrodį Kęstas. - Velnias, nebent kokiai dešimčiai minučių...
- Tu dar nesupratai? - griežtai dėbtelėjau į jį. - Mūsų tvirtovę bando užimti, Daiva viena kariauja. Mes imame visą valandą, čia ir dabar. Va tik reiktų dar mažiausiai dvidešimties žmonių į komandą.
- Nėra tiek. Justas jeigu sutiks, tai ir viskas – būsime trise.
- Tikrai daugiau nieko nėra? O jeigu Platono komanda?
- Platonas šiuo metu klube smegenis skandina, nesitikėk. Ir jam mažausiai rūpės, kur kieno tvirtovę puola, jis to žaidimo jau gal pusę metų kaip nebežaidžia.
- Blogai... - murmėjau, įjungdamas kompiuterį. Patikrinau neurojungtį – ši džiugiai sumirksėjo žalios spalvos diodais.
Kęstas patyliukais murmėjo vardus, vis purtydamas galvą ir braukydamas pirštu po telefono ekraną. - Tu viską paruošk, o aš trumpam bėgu, - pakilo.
- Žaibo greičiu! - riktelėjau jam.
- Okėj...
Taigi, aš, Kęstas ir Justas. Jeigu mano draugui pasiseks, tai greičiausiai bus dar pora veikėjų.
Dėl viso pikto paruošiau šešias neurojungtis, tačiau apsirikau – Kęstas sugrįžo tik su dviem studentais. Vienas iš jų buvo Rimantė – Kęsto didžioji meilė. Ir ji neatrodė labai jau patenkinta.
- Pala, o jinai žaidžia? - nustebau.
- Vieną kartą, - pasikrapštė pakaušį draugas. - Kai rodžiau jai, kaip viskas iš vidaus atrodo...
- Sveikas, - ištiesė leteną Justas, irgi aiškiai nenusiteikęs taip vėlai leistis į serverio gilumas. Visgi Vardenfelo pasaulis reikalavo pailsėjusio proto. Jį greičiausiai išviliojo tik tas faktas, kad į mūsų tvirtovę taip netikėtai kažkas nusitaikė.
- Jūs ką, idiotai? - kiek piktokai supurkštavo Rimantė. - Sesija ant nosies, o jie kažkokias skaitmenines tvirtoves gelbėja, tiesiog maži vaikai! Dar pasakykit, kad man reikės vėliavą nešti!
- Nagi nusiramink, Rimute, - paglostė jos pečius Kęstas. - Tai tik vienai valandai, męs tik iki devintos vakaro ten pabūsime.
- Aš jau žinau, ką reiškia viena valanda TEN, gerai? - atsikirto Rimantė. - Man rytoj rimtas įvykis univieroje, nenoriu skaudančia galva zombinėti ratais!
- Jeigu mes neisime, tai Daiva viena tikrai visko neišlaikys, - pasakiau. - Ir tai nėra šiaip sau skaitmeninė tvirtovė. Mes patys ją suprojektavome ir suprogramavome, tai mūsų atskiras pasaulis.
- Viena durnė pašaukia, būrys kaip be galvos išlekia, - atsiduso Rimantė, nusiimdama akinukus ir susigrobdama paskleistus juodus plaukus į delną. - Gerai, bet tik todėl, kad tai dėl Daivos. Ir kad man šitas pusgalvis pažadėjo dvi valandas pėdų masažo. Ir nebandysi nusimuilinti, supratai?
Kęstas dusyk linktelėjo, aiškiai pats abejodamas savo pažadais.
- Ar niekam nereikia į tualetą? - prisiminiau. - Kad man vėliau nebūtų tokių nesąmonių, kaip avarinis atjungimas dėl natūralių kūno procesų. Męs jau ir taip sudeginome keturias Daivos valandas.
- Jungiuosi, - burbtelėjo Justas, išsitiesęs ant kilimo ir pasikišęs po galva savo striukę.
- Tai męs ant sofutės... - parodė Kęstas savo damai minkštą tašką.
Nieko nelaukdamas aktyvavau savo neurojungtį  ir susmukau į lovą. Akyse aptemo, visi kūno pojūčiai išnyko nebūtyje, o tuštumoje sušvito žalsvas meniu.

- - -

Pasirinkite intervalą.

Išsirinkau iš sąrašo vieną valandą ir patvirtinau.
Vardenfelo pasaulio serveris ypatingas tuo, kad jame negali būti tiek, kiek širdis geidžia. Turi iš anksto nuspręsti, kiek ten tupėsi. Ir kai jau nusprendi, kelio atgal nebėra – serveris pagreitina pasirinktą laiką lygiai 64 kartus, kartu su smegenų procesais. Atsijungti neįmanoma, nebent nutinka vienas iš kelių dalykų – užfiksuojamas širdies ar smegenų veiklos sutrikimas, arba ateina laikas tuštintis. Tokiu atveju serveris lankytoją išspjauna net nemirktelėjęs. Jeigu tuo metu dalyvaujate susišaudyme, tai nėra pati gražiausia baigtis, nes kitą dieną gali kuriame nors mieste rasti skelbimą, kad va, toks ir anoks veikėjas labai negarbingai pasitraukė iš kovos ir pasislėpė tualete.

Antra vertus, nė vienas žmogus negali pasirinkti daugiau kaip trijų valandų, nes tai reikštų nepertraukiamą aštuonių parų smegenų aktyvumą serverio vidiniu laiku. Tai siaubingai išvargina.

Dar vienas būdas ne laiku palikti pasaulį – tai nusižudyti arba leistis nužudomam. Pirmas atvejis tokiam žaidėjui užtraukia nemalonią nuobaudą – draudimą lankytis serveryje dvylika realiojo pasaulio parų.
Tuo tarpu, jeigu miršti nuo kažkieno kito rankos, atsiranda pasirinkimas – arba dvylika Vardenfelo valandų praleidi „vaiduoklio“ būsenoje,   arba gali nedelsdamas nešdintis iš serverio ir palaukti realiame pasaulyje aštuonias paras. Turint galvoje laiko tėkmės skirtumą, per tas aštuonias paras istorija Vardenfele gali pasikeisti kelis kartus. Todėl mirti čia visi labai vengia.

Pats laiko daugiklis sukelia dar vieną įdomų šalutinį poveikį. Tarkime, jeigu jūs prisijungtumėte kasdien ir praleistumėte Vardenfele po dvi šio pasaulio valandas, metų pabaigoje susidarytų daili penkių Vardenfelo metų suma. Su keliais mėnesiais. Taigi, gimtadienius galima švęsti net šešis kartus per metus. Kai kurie taip ir daro.

- - -

Kai mano akyse išryškėjo aplinka, pakrutinau pirštus ir apsidairiau aplinkui. Kaip visada, Balmoros priemiestyje žmonių pilna, visi tik klega skirtingomis kalbomis, puikuojasi spalvingais apdarais ir būriais traukia kiekvienas į savo tikslą. Kas kariauti, kas tyrinėti, o kas į statybas. Nieko nuostabaus – juk Vardenfelo serveris žymus visoje Europoje. Čia žmonių tiek, kad kai kurios įžymybės net tarptautinius koncertus rengia, užsisakydamos ištisas požemines galerijas. Fizika, kūno pojūčiai – viskas atrodo lygiai taip pat, kaip ir tikrame pasaulyje, tik į tualetą niekada nesinori. Turbūt programos kūrėjui pasirodė, jog neverta gaišti laiko tokiems niekams.
Negana to, Vardenfelas nėra statiškas – kiekvienas norintis gali sukurti jame kažką savo, reikia tik šiek tiek išmanymo. Šis ištisas pasaulis kadaise buvo paprasta skaitmeninė plokštuma, kol serverio įkūrėjas perkėlė čionai kažkokio seno ir jau visų pamiršto žaidimo aplinką. Štai tada vidury bekraščio vandenyno iškilo penkiasdešimties kilometrų skersmens vulkaninė sala, kurią pavadino Vardenfelu. Iš pradžių pasaulis atrodė kiek neįprastai kampuotas, tačiau labai greitai jį pertvarkė ir dabar gali sau ramiai grindinio plytas skaičiuoti su visomis tarpuose sužėlusiomis samanomis. Viskas šiuolaikiška ir realu.

- Trys iš keturių Balmoroje, - šalia manęs sustingo baltaplaukis milžinas su raketsvaidžiu ant peties. - Tik Rimantė paskutinį kartą atsijungė Maar Ganoje. Prieš dvi minutes įšoko į dirižablį, skrendantį čionai. Bus už pusvalandžio.
Linktelėjau, tikrindamas savo delninį kompiuterį. Sistemos žemėlapis rodė, jog Justas stovi šalia manęs, pasivadinęs Granatų Dievu. Zoro (Kęstas) slampinėjo po miesto turgų, o Riri (Rimantė) kybojo ore, Maar Ganos priemiestyje.
Daiva, pasivadinusi Egzariele, tebetūnojo mūsų saloje, saugodama fortą. Sunku buvo spręsti, kaip jai ten sekasi.
- Žinai, nieko gero, - pratariau apgalvojęs nelinksmą situaciją. - Aš paskutinį kartą savo ginklus ir amuniciją atnaujinau gal prieš dešimt vietinių metų. Jie vien morališkai pasenę. Kaip su taviškiu?
- Bazuka lieka bazuka, - pakratė vamzdžius Granatų Dievas. - Man gerai ir taip.
- Pasižiūrėk naujienas, man atrodo, prieš taviškę naujausio modelio šarvai atsilaikytų be vargo.
- A ne?..
- Mums reikia pilno amunicijos ir ginklų atnaujinimo... kiek tu turi pinigų?
Milžinas pabadė pirštu savo banko komunikatorių.
- Krūvai raketų pakaks, bet ne daugiau.
Ne kas. Mano sąskaitoje irgi švilpavo vėjai – paskutiniais metais visas lėšas kišome į tvirtovės statybą. Vien tik panų pilnas haremas ir šimto metrų ilgio baseinas kiek kainavo! Jau nekalbant apie baltapūkio milžino individualias ginklų dirbtuves, su kuriomis jis ketino uždirbti visą kapitalą ir taip atgauti investicijas. Matyt, kažkas nužiūrėjo mūsų perkamas gėrybes ir nusitaikė į viską iš karto. Įrangos tame forte prikimšta už kelias dešimtis milijonų, tik va su apsauga ne kas. Naiviai tikėdamiesi, jog mes nesudominsime jokių piktų bei karingų jėgų per amžių amžius, sumontavome pačią pigiausią apsaugą. Įtariu, dabar užpuolikai kikena pasislėpę už kokio akmens, laukdami kol automatinių patrankų amunicijos atsargos išseks.
Kai sugrįžusio Zoro paklausiau apie jo piniginę, šis tik pirštą į dangų kilstelėjo:
- Nereikia švaistyti tokiems niekams, - išdidžiai pareiškė. - Mūsų komandoje du patyrę snaiperiai. Svarbiausias čia yra taiklus šūvis į galvą iš geros priedangos. Kad ir kokius šarvus jie ten nešiotų, mes blogiausiu atveju iššvaistysime keliomis kulkomis daugiau – ir tiek! O visus kitus patiesime raketomis!..
- Tu čia bandai šitaip savo tuščią piniginę pateisinti? - prisimerkiau.
- Aha.
- Tai pasiskaityk apie naujausias apgulties technologijas, - parodžiau į delninį kompiuterį. - Kol mus visą savaitę koliokviumais kankino, čia visi metai praėjo su visokiais atnaujinimais. Dabar gali kilnojamų barjerų nusipirkti, jeigu nori laikiną stovyklavietę nakties metu visiškai apsaugoti. Manau tie, kurie mus puola, naudoja pačią naujausią technologiją, prieš kurią galime būti bejėgiai. Kol Riri atvyks į pasitarimą, reikia sugalvoti, iš kur gauti pinigų. Arba pačių ginklų.

- - -

Dryžuotas dirižablis smagiai kilo į orą, pasigriebęs naują keleivių porciją. Jo raudonas užpakalis linksmai švietė pasilikusiems, kol pranyko už artimiausių kalnų.
- Pinigų aš jums tai jau neduosiu, - pareiškė Riri, sekdama Zoro iš paskos. - Suprantu, kad esu reikalinga dėl skaičiaus ir kovinės galios, bet nieko daugiau nesitikėkite!
- Apie kokią kovinę galią eina kalba? - pasidomėjau. - Tu gal turi tanką?
- Ne, tik šituos, - Riri pasididžiuodama ištraukė du pusautomačius, pavartė juos ir sukišo atgal į dėklus. - Dar granatų pora...
- Man pasivaideno, ar čia paprasčiausi pradedančiųjų ginklai? - nukabinau nosį.
- Daug iš jos nenorėkit, jinai tik kelias savaites čia praleido, iš smalsumo, -  pabandė apginti savo paną Zoro.
- Šiaip tai porą metų.
- Ką?..
- Porą metų, sakau. Man visai patiko Ebonharte sukinėtis, tik kad tu nuolat į visokius žygius po pelkes ir katakombas lakstei, man visai tam nuotaikos nebuvo. Aš patyliukais biznį sukau.
Zoro sustojo.
- Tai tu ir babkių turi, nori pasakyti?
- Sakau, kad neduosiu.
- Na gerai, o kiek tu mums neduosi? Kiek tiksliai ten tavo sąskaitoje dabar susikaupę?
Riri pakramtė lūpą.
- Tarkim, keli milijonai bus, bet...
Ji nepatikliai nužvelgė mus, sustojusius vietoje po tokio pareiškimo.
- Tie pinigai – mano asmeninėms investicijoms! - piktai drėbė. - Karams, ginklams ir panašioms nesąmonėms aš nešvaistau!
- Ginklai tavo niekam tikę, - lėtai pradėjau. - Drabužiai tikrai ne kariniai – greičiau pramoginiai. Nežinau, kokias asmenines savybes tobulinai, bet netikiu, kad su tokiomis drapanomis būtum lėkusi lobių medžioti. Tai kokį tu ten biznį stumdei, kad tiek užkalei, ką?
- Pelningą! - atšovė mergina. - Jūsų žiniai, prieš jus dabar stovi žymiausio informacinio centro Ebonharte savininkė! Informacija šiais laikais visada yra aukso vertės.
- Pirmą kartą apie tokį girdžiu, - pasikrapštė galvą Granatų Dievas. - Kiek girdėjau, Ebonharte žymus tik Paladinų Kulkosvaidininkų Ordinas, vienintelis Vardenfele keleivinių dirižablių fabrikas ir dar koks nors kabokas prie vartų.
- Ten dar yra pasilinksminimų namai, - prisiminė Zoro. - Patys didžiausi tame regione. Sako, tų namų mergelės užprogramuotos taip, kad nuo tikrų atskirti neįmanoma. Ir šiaip, interjeras neblogas...
- O tu iš kur žinai? - kaip įkirpta stryktelėjo Riri.
- Ti... tikrai ne todėl, kad ten lankiausi! - išsitiesino Zoro. Jo veidas netikėtai užsiliepsnojo raudoniu. - Man kai kas pasakojo...
- Šiaip tai lankeisi, - paplojo snaiperiui per petį Granatų Dievas. - Kartu buvome. Ko tu čia šokinėji, taigi su skaitmeninėmis nesiskaito kaip neištikimybė, visi žino...
- Kurią?! - čiupo už atlapų Riri. - Kurią darei?   Izabelę, Niną ar... Ne palauk, cha cha... spėju – graibei Gerdą, ar ne? Žinau, kad Gerdą – jos papai didžiausi!

- Ė, - burbtelėjo Zoro po dešimties sekundžių tylos, kurių metu gręžė akimis savo Riri. - O tu iš kur žinai, kokios ten kekšės gyvena?
Dabar jau ir man įdomu paliko. Riri rankelės nuslydo nuo Zoro atlapų, o ausytės pasidarė skaisčiai raudonos, kaip ir jos vaikino veidas. Ir mekenti ji ėmė tikrai įtartinai.
- Tas tavo „informacinis centras“, - primerkė akis Zoro, - kartais ne „Erškėtrožė“ vadinasi?
- Ocho-choo... - nutęsė Granatų Dievas, įbesdamas raketsvaidžio vamzdžius į grindinį. - Va čia tai naujiena.
- Na gerai, juokis, jei patinka! Tavo mergina – didžiausio kekšyno Ebonharte direktorė! Tavo žiniai, pati su klientais nedirbu! - sutratėjo Riri. - Ir nieko čia nėra blogo – pas mano mergaites kasdien tokie kaip jūs lankosi, grįžta iš lobių medžioklių pilnomis kišenėmis. Man dėl to niekada ir nereikėjo niekur eiti! Tik savo mergaitėmis rūpintis! Joms klientai lovose visas savo paslaptis išpasakoja!
- Ir tavo investicijos...
- Ruošiuosi Viveke dar vienus linksmybių namus pastatyti! - išrėžė mergina. - Tiesiai prieš šventyklą! Ten visai šalia transporto linijos kertasi, žmonių kasdien tūkstančiai praeina. Ir aš žinau, kad mano mergaitės geriausiai užprogramuotos visame šitame serveryje!
Ji išdidžiai atstatė krūtinę, pasiruošusi ginti savo verslininkės garbę.
- Gaila, mūsų tvirtovėje keleivių srautų nėra... - sumurmėjo Granatų Dievas.

- Gerai, mums reikia paskubėti, - pažvelgiau į laikrodį. - Turime susisiekti su Egzariele ir nuspręsti, kaip nuvysime priešus nuo vartų, kol jinai autų nepadžiovė.

- - -

Baro prietemoje Egzarielės atsiųsta holograma virš stalo švytėjo gana ryškiai, vaizduodama ryšių patalpos dalį ir pačią merginą, neramiai palinkusią prie terminalo.
- Žinai, keista visa ši situacija, - pasakė ji. - Tarsi puolantys tiksliai žinotų, kokias šaudmenų atsargas turime apsaugos sistemoms. Toks įspūdis, lyg būtų atlikta žvalgyba iš vidaus.
- O tokia įmanoma?
- Neįsivaizduoju. Apsaugos sistemos jau išnaudojo 60 procentų amunicijos. Įsibrovėliai nuo tilto siunčia pigius droidus dėmesiui atitraukti, jų detalių pritaškyta tiek, kad turėsime kuopti visą pievą... jeigu tik nepralaimėsime. Stebėjimo kameras jie jau nušaudė, dabar matau tik tai, ką apsaugos patrankos užfiksuoja.
- Į vidinį kiemą jie dar neprasibrovė?
- Ačiū Dievui, ne. Dėl viso pikto sumontavau primityvų judesio detektorių  ir 24 milimetrų kulkosvaidį antrojo aukšto balkone. Jeigu jie prasibraus, tai bus mano paskutinė gynybos grandis. Ir manau, kad jeigu laimėsiu šį mūšį, kitą savo uždirbtą milijoną sukišiu į naujausią apsaugos sistemą. Ir dar visą tiltą, blet, užminuosiu atominėmis bombomis, kad kitą kartą vienu smūgiu...
- Taip ir padaryk, - šyptelėjau, duodamas jai laiko apsiraminti. - Mes išvykstame už pusvalandžio, upe. Pasieksime pakrantę už pusantros valandos. Ar turi dar kokios informacijos apie jų pozicijas?
- Sakau, akla aš dabar... Tačiau žinau, kad jų snaiperiai įsikūrę kažkur aukštai kalvose, tikriausiai visus pakrantės kelius stebi. Patarčiau atsinaujinti šarvus – jų ginklai patys naujausi.   Kadangi mes senai kariavome, net neturiu supratimo, kaip greitai jie jus patiestų tiesioginio susidūrimo metu. Pasisaugok, Kapitone. Jeigu jie apie tvirtovę šitiek žino, tai greičiausiai ir apie jus bus informaciją surinkę.
- Gerai, laikykis tu ten, - atsidusau. - Paskambinsiu, kai pasieksime pakrantę. Ryšio pabaiga.

Hologramai pranykus, visi kurį laiką tylėjome, spoksodami į tuščią stalą.
- Hm... - krenkštelėjo Riri pati pirma. - Na gerai, dėl Daivos... ir jeigu tik šarvams, aš galiu skirti šiek tiek lėšų.
- Man labai įdomu, - burbtlėjo Granatų Dievas, - kiek JIE išleido pinigų, planuodami mūsų salos šturmą? Toks dalykas turėtų būti velniškai brangus, jeigu vien apsaugos sistemos nukenksminimui naudoja šimtus droidų.
- Karas niekad nebūna pigus, - trinktelėjo kakta į stalą Zoro. - Bet mums tiesioginio mūšio scenarijus netinka, mūsų per mažai. Realiausias variantas – partizaninis mūšis ir sabotažas. Na, mes bent jau lietuviai, mums toks variantas visada būdavo priimtiniausias net ir tikrame pasaulyje.
- Vadinasi, ir techninių priemonių reikės atitinkamų, - pasakiau. - Jeigu jau Riri mus finansuoja, reikia tinkamai pasiruošti bent jau partizaniniam mūšiui.

- - -

Universalios karo reikmenų krautuvės savininkas buvo kilęs iš Vokietijos, tačiau kuo puikiausiai suprato ir angliškai. Ir dar šiek tiek rusiškai.   Jo krautuvė buvo pati didžiausia Balmoroje, o tai reiškė, kad ir nuolaidas kai kurioms prekėms jis darydavo dažnai. Bent jau šoviniams tai tikrai.

- Aa – į pavojingą žygį susiruošėt, - suprato mūsų ketinimus beveik iš karto, kai tik sąrašą pamatė. - Bet matau, kad ginklai jūsų tai labai seni, dabar tokių aš net nebesuperku atgal. Nebent į muziejų gal kas paimtų... Gal duoti naujausių vamzdžių katalogą?
Zoro paėmė katalogą ir įniko jį studijuoti, o mes surinkome viską pagal sąrašą, kiek tik piktai primerktos Riri akys leido.
- Žvalgybinės raketos? - kiek nustebo pardavėjas. - Nepamenu, kad kas nors būtų jas naudojęs per pastaruosius dešimt metų. Aš kaip tik turiu kelias dešimtis užsilikusių, jau norėjau mesti iš sandėlio. Kur jūs iš tiesų išsiruošėt, jeigu ne paslaptis?
- Truputį pakariausime, - pasakiau jam.
Daug pasakoti neketinau, nes tokie pardavėjai su savo krautuvėmis – dar vienas puikus informacinio centro pavyzdys. Niekas nežino, kam jis perduotų informaciją mums išsinešdinus. Gali būti, kad būtent čia jis pats ir aprūpino visą mus puolančią armiją.
- Che, su tokiais ginklais... - pralinksmėjo pardavėjas. - Net nė vieno BFG* neturite... Gerai, aš matau, jog su finansais pas jus ne kas.   Bet netgi tokiu atveju galėtumėt nepatingėti ir kokiai nors galingesnei patrankai pataupyti.

Jo žodžius nuleidau negirdomis. BFG tipo ginklai bet kuriuo atveju – pernelyg brangus daiktas.
- O ar girdėjote, - vėl įsijungė pardavėjas, - kad visai neseniai į Vardenfelo pasaulį įdiegė naujo modelio BFG? Sako, jį galima gauti misiją įvykdžius kažkur už Rotheramo. Šiuo metu dabar daugelis ten traukia.
- Neturime mes tiek laiko, - sumurmėjau, peržiūrinėdamas naujausių pistoletų sąrašus.
- Ar labai galinga ta naujiena? - susidomėjo Granatų Dievas.
- Kaip čia pasakius... Oficialiosios informacijos beveik niekas nesuprato. Aišku tik tiek, kad yra naujas BFG, programinis objeko pavadinimas „Eskaliburas“.   Koviniai parametrai įspūdingi, praktiškai dar nė vienas iki šiol užprogramuotas BFG tokių neturėjo.
- Bet labai išpūsti parametrai reiškia, jog kažkur vis tiek yra tam tikri apribojimai, - suabejojo Zoro.   - Antraip koks tikslas diegti be galo galingus ginklus?
- Tą visi žino, - linktelėjo pardavėjas. - Bet šiuo atveju tai kažkas labai naujo, to paslaptingo daikto oficialus aprašymas visus tiek šokiravo, kad norintys jį gauti išskubėjo ordomis. Sako, už Rotheramo naujas NPC** atsirado, vardu Merlikas, ar panašiai... Jis ir inicijuoja misijas tam ginklui gauti. Nežinau, ar labai sunkios - nė vienas dar negrįžo.
- Kad ir kaip ten būtų, - atsidusau, - laiko mes tam vis tiek neturime. Bet už informaciją ačiū. Pasidomėsime vėliau.
- Vyrai, - purkštelėjo Riri. - Jums tik vamzdžius ir raketas duok.
- Ir tai mums sako didžiausio Vardenfelo viešnamio direktorė, - atsikirto Zoro, tikriausiai vis dar neatsigavęs po patirto šoko.

- - -

Tilto šešėlyje prisiglaudusi Balmoros prieplauka po pietų buvo ištuštėjusi. Pirkliai, savo prekes gabenę vandeniu, dabar tikriausiai leido laiką baruose. O prie pakrantėje sukrautų dėžių budėjo sidabro spalvos robotai – sargai. Nors didele kovine galia jie ir nepasižymėjo, tačiau vien triukšmo būtų užtekę, jog į nusikaltimo vietą sulėktų tikrieji Balmoros gatvių prievaizdai – Paladinų Kulkosvaidininkų Ordino nariai.
Mūsų kateris tebesisupo ant bangų savo vietoje. Senais gerais laikais mes visai netyčia sugalvojome, kad tai būtų greičiausias būdas keliauti iš Balmoros į savo salą. Pasiteisino – upe iki pakrantės galėjai nusigauti per pusę valandos, pakeliui nesutikdavome jokių priešų, o ir tie, kurie mus nuo kelio ar tilto pamatydavo, paprastai tingėdavo šokti į vandenį daryti blogų dalykų.

- Garbingasis pone! - iš už medžio išlindusi graži mergina juodais plaukais ir gėlėta suknia prisiartino prie Granatų Dievo. - Ar jūs išklausytumėte mano bėdą?..
- Kas ji tokia? - paniuro Riri.
- Dar vienas NPC, - atsiduso Zoro. - Nekreipk į ją dėmesio, jinai su defektais. Niekaip neįsimena tų, kurie nenori vykdyti jos misijos.

- Pone...
- Atšok, - burbtelėjo Granatų Dievas. - Niekam neįdomus tas tavo brolis, įkritęs į šulinį kažkur kalnuose.
- Ak... iš kur jūs žinote? - šūktelėjo nustebusi mergina.
- Nes tu man apie jį kiekvieną kartą pasakoji, kai aš čionai ateinu, - piktai suburbėjo milžinas.
- Bet... jeigu jūs galėtumėte jį išgelbėti, tai aš...
- Taip, tu duotum už tai man savo sidabrinę sagę, žinau...
Nustebusi mergina artistiškai prisidengė lūpas:
- Bet iš kur...
- Nes tu tą savo sagę jau visam pasauliui išdalinai! Ir tavo brolį vos ne kas antras iš to šulinio traukė. Pats kaltas, kad atgal vis įšoka! Tavo vietoje, aš jo visai negelbėčiau, tegu sėdi, jeigu toks kvailas...
- Jūs toks piktas žmogus! - pravirko mergina. - Niekše, aš tave prisiminsiu! Kad tave kur ligos apstotų!
- Būtų labai malonu, kad prisimintum, - atsiduso Granatų Dievas. - Nes prisiekiu, kurią nors dieną aš tavo brolį ištempsiu už kojos iš to šulinio ir pakabinsiu kitoje vietoje.
- Niekše, prakeikiu, prakeikiu!
- Kam čia įdomu...
- Ei, - kepštelėjo pirštu milžinui petį Zoro. - Tu pažiūrėk, jinai tikrai tave prakeikė!
- Ką?!
Dabar ir aš išvydau mažą raudoną ženklelį, besisukantį Granatų Dievui virš galvos.

Florenos prakeiksmas. (Jėga sumažinama 5 balais dviems valandoms)

- Ė, tu, amžina skleroze!.. - įsiuto baltaplaukis milžinas.
- Tu, - sukūkčiojo mergina, - tu netik piktas, tavo ir burna tavo neplauta! Dusyk prakeikiu!
Raudonas ženklelis padidėjo dvigubai. Tai išvydusi Riri prunkštelėjo nesusilaikiusi.

Florenos dvigubas prakeiksmas. (Jėga sumažinama 10 balų dviems valandoms)

- Aš tuoj ją nušausiu...
- Palik tą NPC ramybėje! - riktelėjau iš katerio. - O tai tuoj savo ginklų nebepaneši. Lipk į vidų, mes laiko ir taip neturime.

Vos suspėjau užvesti variklį, mane iš karto apkurtino žemas trenksmas ir priplojo nežemiškai stiprus smūgis. Prisimerkęs iš netikėtumo dar suspėjau pastebėti, kaip apačioje pasilikęs mūsų vandens transportas išdraskomas į šipulius - į visas puses pasipila dūmai, varžtai ir visokios dalys. Mano kompanionai, tikriausiai, kaip ir aš, jau buvo nusviesti kažkur į šalį. O aplinkui gražiai geltonavo gotikiniai Balmoros bokštų kupolai.
Aš skridau.

- - -

Riri laimei, ji vis dar stovėjo krante, kai bomba kateryje mus išsvaidė it viščiukus į šalis. Su savo gėlėtu apdaru ji greičiausiai būtų išsiųsta į dvasių pasaulį dvylikai valandų, jei būtų stovėjusi bent trimis metrais arčiau.
Užtai vėliau ji negailėdama pinigų nusipirko pačius geriausius šarvus ir dabar žingsniavo šalia suraukusi nosytę, įsigijusi turbūt pačią geriausią apsaugą, kokią buvo įmanoma surasti per trumpą laiką.
Aš džiaugiausi, kad man per plauką užteko apsaugos ištverti kritimą iš didelio aukščio. Sprogimas sutrumpino gyvenimą per pusę, o kritimas vos nepadėjo taško. Dabar džiaugiausi, kad seniau buvau kaip visi – investavau į savo apdarus ir gynybos įgūdžius.
- Bet ir asilai mes, - susimąstęs burbtelėjo Zoro. - Reikėjo iš anksto susiprotėti, kad jie bus išžvalgę situaciją ir pasiruošę mūsų atvykimui. Netgi Egzarielė perspėjo...
- Negaliu patikėti, kad dėl jūsų kvailumo turėjau pirkti naują katerį, - atsiduso Riri. - Mano investicijoms skirtos lėšos naudojamos kažkokiam karui... durnynas.
- Betgi tavo mergaitės uždirbs visa tai greičiau nei per mėnesį, - pabandė įsiteigti Zoro. - Kai viskas užsibaigs, aš pažadu – pats pakabinsiu skelbimą universitete, kad studentai kuo greičiau lėktų į Ebonharto „Erškėtrožę“ gelbėti mūsų Rimantės investicijų į šviesesnę ateitį...
- Tu nori mirti, taip? - aštriomis plokštėmis padengta alkūne Riri trinktelėjo Zoro į kepenis. - Tu rimtai geidi, kad aš tave miegantį nušaučiau? Ar kad į tavo maistą nuodų pripilčiau, taip?
- Kas tau yra?
- Tu gal pradėk tą daiktą ant pečių naudoti vieną kartą?! - siuto mergina. - Mano motina man uždraus naudoti neurojungtį, jeigu sužinos, kokį verslą aš čia suku!
- Tavo motina nieko neišmano...
- Va tas ir yra, kad neišmano! Ji pati kai prisijungia į Vardenfelą, tai pirmiausiai į Volverino šventyklas lekia palaiminimų gauti! Kokia silpnaprote reikia būti, kad pradėtum melstis virtualiems dievams?!
- Hm, - pasakėme mes beveik vienbalsiai, galvodami apie jos mamą.
Riri prikando lūpą.
- Jokių skelbimų, supratai? - murmtelėjo ji kiek tyliau.
- Gerai, aišku, - atsiduso Zoro. - Tu informacinio centro direktorė, slaptųjų tarnybų generolė ir tikras Mazarinis, valdantis Vardenfelą iš šešėlių. Apie tave niekas nekalba ir tavęs nepažįsta.
Riri pasikrapštė paraudusią ausį.
- Nežinau, kas tas Mazarinis, bet visa kita... hm... visai neblogai. Man tinka. Nuo šiol būk malonus, pamiršk mano tikrąjį verslą ir mokykis įtikinamai meluoti, jeigu kas paklaustų.

Pasiekę kryžkelę kalnuose, trumpam stabtelėjome. Granatų Dievas užvertė galvą į dangų, susimąstęs pakrapštė pakaušį ir patikrino koordinates.
- Šaunu dar vieną zondą, - burbtelėjo.
Netrukus į dangų su dusliu trenksmu išlėkė pigi, morališkai pasenusi raketa. Ji neskubėdama kilo į viršų vis labiau linkstančia trajektorija, kol galop pasiekė aukščiausią tašką. Paskutinę akimirką ji sukūrė nediduką holografinį zondą ir nukrito kažkur už kalno.
Granatų Dievas pasislėpė šešėlyje po medžiu ir ėmė studijuoti duomenis delniniame kompiuteryje.
- Penki keleiviai už kilometro į šiaurę, - pasakė. - Visi priklauso Viveko pirklių sąjungai. Turbūt krovinių gabentojai. Dar vienas taškas už pusės kilometro prieš mus. Jokios gildijos, jokios sąjungos. Tikriausiai šiaip vienišas žaidėjas. Stovi vietoje visai šalia pagrindinio kelio. Daugiau nieko svarbaus.
Zondas iškybojo ore trisdešimt sekundžių, tada išnyko.

Ši technologija iškeliavo užmarštin, kai Vardenfele pasirodė naujausias papildymas – šnipinėjimo palydovai. Kiekvienas turčius dabar galėjo kiek pataupęs įsigyti palydovą ir iškelti jį į kosmosą tiesiai virš jam rūpimo taško. Dėl žvėriškos kainos dažniausiai tą darydavo virš savo asmeninės nuosavybės – kad konflikto atveju matytų situaciją kaip ant delno. Neteko išgirsti, kad kas nors kabintų palydovus virš priešo teritorijų karo reikmėms. Tuo tarpu raketiniai šnipinėjimo zondai, nors ir buvo itin pigūs, ėmė trauktis į nebūtį.
Aš juos žinojau tik todėl, kad praeityje naudojome ne vieną ir ne du kartus, kai veldavomės į visokius smulkius konfliktus. Tuo metu ir gimė legendinė Platono komanda, bet dabar ji visai pakrikusi, o pats Platonas skandina smegenis kaboke, ruošdamasis tapti amžinu studentu. Jam nuolat nesiseka pabaigti studijų metų be kokių nors idiotiškų skolų.

- - -

Granatų Dievo pastebėtas vienišas keliautojas iš tiesų laukė mūsų šalia pagrindinio kelio. Tai buvo gal keturiolikos metų vaikelis pilkais, ilgais plaukais, apsirėdęs man dar nematytus šarvus – nubrūžintus ir gerokai išmargintus sudžiūvusio kraujo dėmėmis. Jis ilsėjosi prie įėjimo į urvą kalne,   kurį patys ne kartą praėjome ar praplaukėme nekreipdami pernelyg dėmesio. Urvas priklausė gaujai visiškai virtualių plėšikų ir man netgi paliko jų gaila – šis vaikelis greičiausiai jau buvo juos sudorojęs pietums su visais padurkais.
Savo šautuvą keliautojas buvo atrėmęs į nubrūžintas duris ir pats tingiai kramsnojo keptą šerno koją, vis mestelėdamas žvilgsnį į kelią ir ypač mus, besiartinančius link jo.
Vietiniai papročiai pakuždėjo, jog nederėtų trukdyti nepažįstamam žmogui pietauti. Arba mes jį draugiškai sušaudome, arba nešdinamės savo reikalais. Dažniausiai panašių susitikimų atvejais vykdydavome antrą planą, nes pirmojo atveju kyla visa aibė problemų, kai tave ima medžioti keršto ištroškusi auka. Virtualiame pasaulyje, deja, mirštama tik laikinai.

Tačiau šį kartą, regis, pats vaikelis troško su mumis pabendrauti, nes energingai pamojavo mums savo pietumis ir ėmė kažką šaukti prancūziškai.
- O angliškai arba lietuviškai niekaip? - stabtelėjo Zoro.
- Oi, šorry, višai pamiršau, - sučepsėjo jis pilna burna. - Sakau, gal netyčia jums naujo ginklo reikia? Atiduodu už simbolinę kainą, kažkoks labai naujoviškas, vos į inventorių sutelpa.
- Vos sutelpa? Kas ten per inventorius?
- Standartinis. O va daiktas tai...
Jis numetė šerno koją, pasilenkė prie kuprinės ir mūsų akyse ištraukė iš jos beveik dviejų su puse metro ilgio DAIKTĄ, kurį pamačiusi net Riri aiktelėjo.
- Čia kas per...
- Patys pažiūrėkit, - vaikelis įjungė objekto duomenų langą ir prisėdęs vėl susirado nebaigtą šerno koją. - Jeigu ką nors suprasite. Aš tai nieko nesupratau. Kažkoks „Eskaliburas“, radau jį šiame urve, šalia tebegaruojančio lavono. Spėju, vargšas valkata sugalvojo juo plėšikus iššaudyti, bet kažkas ne taip suveikė ir... patys suprantat pabaigą.

Objekto id: Eskaliburas – bylojo įrašas duomenų lange. - Ginklo kategorija: kalavijas; Žalos koeficientas: x5000...
- Šitas ilgas daiktas žalos daro aštuonis kartus daugiau nei mano raketsvaidis, - nurijo seilę Granatų Dievas. - Kaži, kiek jame šovinių telpa?
- Tu geriau paklausk, kur nuleistukas ir taikiklis, - apžiūrinėjo Eskaliburą iš visų pusių Zoro. - Ir dar pro kur kulkos iš jo išlekia. Nes aš nematau jokių vamzdžių, visas šitas metalas veikiau primena ašmenis. Beveik kaip kišeninio peilio.
- Ir kas per velnias tas „kalavijas“? - sumurmėjo Riri.
- Skaitykite, kas užrašyta, - paraginau.

Vėl draugiškai palinkome prie duomenų lango.

Amunicijos tipas: nėra;
Amunicijos kiekis: nėra;
Papildomos savybės: pilnai aktyvuojamas, kai naudojamas abejomis rankomis.

- Šitas daiktas nenaudoja kulkų? - nusivylęs suburbėjo Zoro. - Jeigu čia tas pats Eskaliburas, tai kaip jis gali būti BFG, jeigu be kulkų?
- Tu tam vaikeliui tik nesakyk, - sukuždėjau puse lūpų. - Nes jis, regis, pats nenutuokia, ką surado. Žinai, man atrodo, čia bus vienas tų ginklų, kurie turi vidinį reaktorių ir šaudo ne kulkomis, o kokiais nors žaibais.   Jeigu duos už padorią kainą, išsiaiškinsime vėliau, kaip jį naudoti.
- Ir kiek tu už jį norėtum? - persijungė į anglų kalbą Riri, matyt supratusi, kas mokės už viską.
- Hm... - sučepsėjo vaikis. - Na, tarkime, pusė milijono.

Už tokius pinigus buvo galima nesunkiai įsigyti dar ketvertą katerių. Arba vieną nedidelį namą kokiame nors antrame pagal svarbumą mieste.
- O akcijos ir nuolaidos tuo pačiu nepadarysi? - griežtelėjo dantimis mergina.
- Kaip čia tau pasakius, - vaikis numetė šerno koją ir nusivalė taukuotus delnus į savo šarvus. - Normaliomis sąlygomis ginklo kaina nustatoma pagal žalos koeficientą, padaugintą iš tūkstančio – šitaip yra įprasta skaičiuoti, kai prekiaujama lauko sąlygomis, ar ne? Ar ne?
Jis pažvelgė į mus, laukdamas patvirtinimo. Aš linktelėjau sutikdamas:
- Taip, toks būtų neoficialus kainų skaičiavimo metodas...
- Na štai, prašom. Aš prašau pusės milijono, o tai yra ginklo žalos koeficientas, padaugintas vos iš vieno ŠIMTO. Kitaip sakant, tai yra dešimt kartų mažesnė kaina, nei iš tavęs paprašytų bet kas kitas. O tu dar man siūlai daryti nuolaidas.
- Bet pusė milijono... Kas apskritai moka tokius pinigus už ginklus?!
- Rimante, - švelniai palietė savo meilę Zoro, - mes virtualiame pasaulyje, čia dar ne tokius pinigus už ginklus sumoka, patikėk...
- O tu ten stovi ramiai ir tyli! - sureagavo ši. - Aš savo piniginę jau tris valandas be perstojo tuštinu.
Riri piktokai įrėmė kumščius į šonus ir palinko prie vaikio:
- Gerai, tarkime, kad tu man bandai parduoti už dešimt kartų mažesnę kainą. Gal pasakysi tada, kodėl tu toks geras, jeigu Balmora su savo supirktuvėmis vos už valandos kelio?
- O man nereikia į Balmorą, - atsirūgo šernu jaunasis keliautojas. - Mano kuprinė iki viršaus prigrūsta svarbių prekių, o tas sumautas daiktas sveria tiek, kad jeigu jį tik sutalpinu, tai nebegaliu pajudėti iš vietos. Kaip manai, aš čia iš didelio kaifo pakelėje kepsnius graužiu?
Jis siektelėjo savo kuprinės ir ištraukė iš jos butelį alaus. Užsivertė ir ilgai gėrė, nekreipdamas dėmesio į tiriantį verslininkės žvilgsnį.
- Jeigu dar būtų paprasta jį naudoti, - nubraukė atgaliu delnu lūpas, -  tai turbūt pagalvočiau. Bet kadangi man visą rytą nepavyksta iš jo nė šūvio paleisti, tai... pusė milijono yra visai normali kaina, ar ne?
- Tu... kiek tau metų?
- Dauginsi skaičius iš mano metų? Penkiolika, o ką?
Riri susimąsčiusi atsitraukė į šalį, truputį kažką pagalvojo niurnėdama panosėje, tada nusiėmė savo kuprinaitę ir iškrapštė iš jos popieriaus lapą. Kelias sekundes pastudijavusi įrašus jame, mergina ištiesė lapą vaikiui:
- O jeigu trys šimtai tūkstančių ir šitas? Man vis tiek nėra kur jo dėti, o ir nesveria jis nė kilogramo. Kaip tik tau.

Truputį nustebęs vaikis paėmė popierių, perskaitė vieną kartą, tada išplėtęs akis nužvelgė įdomiausias vietas dar sykį – net man paliko smalsu, ką ten Riri jam į rankas įkišo.
- Rimtai?.. - pakėlė akis į merginą. - Tu man duodi šitą?!
- Problemos? - sunėrė rankas Riri. - Jeigu nenori, aš kam nors kitam atiduosiu. Vis tiek pati negaliu jo naudoti.
- Ne, tinka! Kertam rankomis ir suvedam duomenis.

Jiedu paspaudė rankas, taip inicijuodami prekybinio sandėrio pradžią. Vaikis perrašė Eskaliburo nuosavybės teises Riri, o ši perdavė popierių vaikiui, pridėdama sutartus pinigus. Sugrūdęs savo lobį į kuprinę, jaunasis keliautojas užsivertė savo turtą ant pečių ir riktelėjo mums kažką prancūziškai atsisveikindamas. Netrukus ir pats už posūkio pradingo.

- Ką tu jam ten davei? - paklausė Zoro. - Dar nemačiau popiergalio, kuris būtų vertas dviejų šimtų tūkstančių.
- Jeigu tu būtum bent perpus toks verslininkas kaip aš, durnų klausimų neuždavinėtum, - atsiduso mergina. - Ten leidimas vienam asmeniui penkis metus nemokamai naudotis mano mergaitėmis. Aišku, maisto ir gėrimų kainos į paslaugas neįskaičiuotos. Taip kad netgi tokia labdara labai apsimoka.
- Ir tu tai... tokiam vaikeliui?..
- Kas tau yra? Jam penkiolika. Negalėjo akių nuo mano iškirptės atitraukti, jam pats metas veikti!

Zoro vis dar gręžė ją kaltinančiu žvilgsniu. Riri užvertė akis:
- Na bet tu lyg kokia davatka. Kaip manai, kuo aš už šiuos šarvus užmokėjau? Manai, grynais? Aš esu aukščiausio lygio verslininkė, o mano mergaitės – geriausiai užprogramuotos visame Vardenfele! Galiu garantuoti, tas vaikelis bus laimingas, lyg saldainį gavęs... jeigu ištvers bent mėnesį. Ypač su Lilija, che che...

Ji priėjo prie įsmeigto į žemę Eskaliburo ir viena ranka išrovė ginklą.
- Na bet ir sunkenybė, kaip juo iš viso įmanoma naudotis?
Ištiesusi daiktą prieš save, nusitaikė juo į kalno šlaitą.
- Ugnis! - šūktelėjo.
Nieko neįvyko.
- Paieškok kokio nors nuspaudžiamo dalyko, - patarė Granatų Dievas. - Turėtų kaip nors vis tiek iššauti.
- O gal tam daiktui neįtinka savininko parametrai? - pasvarsčiau. - Yra juk ginklų, kuriems reikia, pavyzdžiui, papildomos jėgos, arba ištvermės...
- Ką tu man siūlai daryti? Savaitę praleisti sporto salėje?
- Paskolink Eskaliburą Granatų Dievui, - pasiūliau. - Jis pas mus sunkiosios artilerijos specialistas. Jeigu ir jam neveiks, tada nežinau.

Po trumpos skolinimo procedūros, neišpasakytai ilgas daiktas atsidūrė  milžino rankose. Šis suėmė Eskaliburą lyg kokį raketsvaidį ir užsidėjo ant peties. Truputį pamaigė.
- Bum! Bum bum... - subambėjo. - Keista, visai nieko... O jeigu kaip paprastą šautuvą?
Pabandęs panaudoti kaip šautuvą, susipjaustė į aštrius kraštus rankas. Keikdamasis ištiesė man:
- Man atrodo, bus daugiau naudos, jeigu vėliau jį parduosime Balmoroje už dešimt kartų didesnę kainą. Riri bent jau padorų šimto panų viešnamį pastatys!
- Aš iš viso nesuprantu, kam jį pirkau, - sumurmėjo Riri. - Turbūt derybų karštinė suveikė. Kapitone, bandysi?
- Kad jau visi bandome, tai ir aš išbandysiu, - sutikau.

- Ei, Riri... - sunkiu, prislėgtu balsu pralemeno Zoro. - Aš tik dabar pagalvojau... Tavo mergaitės, lyginant su kitų viešnamių merginomis, juk pačios geriausios lovoje, taip?
- Tu vis dar apie tai galvoji? Gal jau liaukis, kol smegenys neperdegė? - paniuro Riri.
- Ne, aš rimtai... Tavo panos pačios geriausios, bet juk jas visas užprogramavai tu, ar ne?
- Hmm... taip.
- Betgi tada tai reiškia, kad jos iš esmės – tai tavo pačios įgūdžių kopija, taip?
Riri įrėmė kumštelius į šonus, nurausdama iki ausų.
- Ir ką tu man nori pasakyti? Kad teoriškai tai AŠ asmeniškai dulkinu visus Vardenfelo vyrus?
- Ee... aš buvau sugalvojęs kiek švelnesnį variantą, bet jei jau taip sakai...
- Tu! - Riri čiupo Zoro už sprando ir prisitraukė. - Mažiau naudok savo smegenis kur nereikia, gerai? Tavo žiniai, aš asmeniškai tik į tavo lovą buvau įlindusi.
- Tikrai, - suburbėjo Granatų Dievas, perrašydamas man Eskaliburo skolinimo sąlygas. - Raminkis, bachūras. Riri visa tavo. Mes tik jos įgūdžiais naudojamės. Jokios neištikimybės.
- Kai tu taip sakai, man tave labiausiai nušauti norisi, - šniurkštelėjo Zoro.

Galop Eskaliburas tapo laikinai mano ir aš kiek abejodamas sugriebiau jo ilgą rankeną. Iš tiesų – daiktas buvo kur kas sunkesnis net už didžiausią šautuvą, tačiau jį buvo visai įmanoma išlaikyti viena ranka. Berods, jis netgi turėjo būti laikomas dviem rankomis, tik niekaip nesupratau, kuo tai bus geriau. Dviem rankomis jį net sunkiau pakreipti smaigaliu į priekį ir nusitaikyti...
Staiga ginklas sudrebėjo mano rankose ir ėmė dūgzti žemu, ritmingu garsu. Laikiau jį labai nepatogioje pozicijoje, abiem rankomis, taikydamasis kažkur Dievui į langus.
- Kažkas suveikė, - pasakiau kiek abejodamas.
Visi sužiuro į mane, net Zoro pamiršo savo nelaimingą dramą.
- Rimtai?
- Taip. Kažkas įsijungė, gal koks reaktorius?...

- Aktyvacija patvirtinta, - prabilo Eskaliburas mano rankose. - Aukšto dažnio ašmenys aktyvuojami. Sveiki, šeimininke!
- Kad mane kur stačią ir su visais padurkais, - pratariau. - Jis kalba!
- Aš esu Eskaliburas, objekto id – 500732541. Tipas – kalavijas su dirbtiniu intelektu. Prašau, pasakykite man savo vardą, šeimininke!
- Ka... Kapitonas...
- Supratau, Kakapitone. Kaip jau minėjau, aš – Eskaliburas, malonu susipažinti. Pirmosios aktyvacijos metu esu priverstas pranešti, jog prireikus galiu pateikti išsamią savęs naudojimo instrukciją, taip pat galiu patarti taktiniais klausimais mūšio metu, o laisvalaikiu – dainuoti dvylika kalbų bei ginčytis pačiais įvairiausiais klausimais. Taip pat manyje yra įdiegtas Vardenfelo žemėlapis, todėl galiu garsiai pranešti koordinates net giliausiame urve bei nurodyti, kuriuo keliu greičiausiai pasiekti nurodytą miestą. Jeigu iškiltų būtinybė, aš galiu pažadinti miegančią komandą ir taip išgelbėti ją nuo priešų, ar, tarkime, laukinių žvėrių. Taip pat esu priverstas informuoti, jog su dabartine tamstos apranga tegaliu panaudoti 80 procentų savo pajėgumų. Jeigu norite išnaudoti šimtą procentų Eskaliburo galimybių, jums vertėtų įsigyti M-170 modelio šarvuotą liemenę, kuri nevaržo judesių. O jeigu norite pasiekti 150 procentų pajėgumus, jums vertėtų įsigyti greitą žirgą...
- Ei, ei! - šūktelėjau. - Bičas, tu ne per daug kalbi?
- Aš esu labai socialus kalavijas, - atsikirto Eskaliburas. - Dėl šios asmeninės savybės negaliu kalbėti mažiau, Kakapitone.
Riri prunkštelėjo, aiškiai kažko pralinksmėjusi.
- Gerai, pasakyk tada, kaip iš tavęs šaudyti, - atsidusau.
- Aš esu kalavijas, - pasakė daiktas.
- Jau girdėjau. Sakyk greičiau, kaip šaudyti.
- Aš esu kalavijas, kalavijai nešaudo. Aš galiu durti, kirsti ir pjauti. Tokia yra mano paskirtis.
- Keista... Na bet tebūnie. Tada parodyk, kaip man kirsti, durti ir... taip toliau.
- Labai paprasta. Užsimokite manimi ir mostelėkite į objektą, kurį ketinate kirsti.
Už šimto metrų rymojo vienišas ąžuolas, į jį ir nusitaikiau. Mostelėjau taip, kaip Eskaliburas rekomendavo.
Dūgzt...
- Tai vadinama kirtimu, - pakomentavo Eskaliburas. - Jūs greitai mokotės, Kakapitone.
- Ką tu man sakai! Medis juk tebestovi!
- Atsiprašau?
- Medis, - parodžiau į ažuolą. - Tebestovi! Tavo kirtimo funkcija visiškai neveikia!
- Šiaip tai, - truputį įsižeidė Eskaliburas, - mano šeimininko smegenys neveikia. Iki to medžio šimtas metrų, o aš viso labo pustrečio metro ilgio. Išsirinkite artimą objektą.
- Tu nori pasakyti, kad man reikia dar tave nunešti iki taikinio?!
- Aš kalavijas. Žinoma, kad mane reikia nunešti iki taikinio!

- Bet jeigu jį reikia nunešti... - susimąstė Granatų Dievas, - tai iš jo visiškai jokios naudos nėra. Kol prisiartinsi, tai ir patį dešimt kartų nušaus. Kas čia per BFG?..
- Siūlau pakeisti temą, - pasiūlė Eskaliburas. - Gal pakalbėkime apie meną?

- - -

Kelias vedė vis giliau į tankų mišką o kalnai pasiliko už nugarų.   Iki mūsų tikslo liko vos pora kilometrų ir dabar slinkome vėžlio greičiu, baidydamiesi kiekvieno įtartino šešėlio. Žinoma, tiesiai į savo fortą nė neketinome traukti – būtų savižudybė. Kol kas savo kelionės tikslu pasirinkome daubą miške, kurioje buvo skylė, vedanti į urvų labirintą. Tą daubą vadino Kvamų Šachta, joje tiesą sakant  nebuvo nieko vertingo, išskyrus klaidų kelią iki tos vietos.
Mums už nugarų dunkstelėjo iššaunama raketa – atsilikęs per padorų atstumą Granatų Dievas paleido į dangų dar vieną zondą. Šis zondas turėjo parodyti visą tiesą apie mus puolančias pajėgas. Bėdos buvo tik dvi – šūvio garsas ir raketos paliekamas nežymus pėdsakas. Jeigu priešo snaiperiai tebetupi kalnų viršūnėse, raketą tikrai pastebės, tiktai galbūt nesupras, ką mato. Iš mados išėję zondai vis dėl to turi savų privalumų.

Kvamų Šachtoje, šalia urvo angos ropinėjo riebi, stora kvama ir skabė sau žolę. Kai prisiartinome, ji tiktai ūsus sujudino ir atsargiai pasitraukė per metrą į šalį, tikriausiai laikydama mus nevertais dėmesio praeiviais. Pati ji buvo visiškai nepavojinga ir net neverta kulkos.
Numetę į šalį savo mantą susėdome pavakarieniauti. Netrukus ir Granatų Dievas pasirodė, tik labai susirūpinusiu veidu:
- Nepatikėsit, kas jie tokie!
Mintyse pasiruošiau patikėti bet kuo.
- Taigi, - milžinas atsisėdo ant šlaito ir išsitraukė delninį kompiuterį, - skaitau visiems žinomus vardus: Belzebubas Trečiasis, Platonas, Kviksas, Išdurnėjusi Ragana, Berz...
- Platono komanda?! - suriko Zoro. - Prakeikti fuksai iš matiekos fakulteto?!
- Gerai, dabar nustok riaumoti ir žmoniškai paaiškink, kas ta Platono komanda, - paprašė Riri.
- Mūsų buvę bendražygiai, - tariau susimąstęs. - Maniau, jie jau beveik pusę realiųjų metų nebesilanko Vardenfele. Vienok, dabar aišku, iš kur jie tiek vidinės informacijos turi ir dar sugebėjo pataikyti tokiu metu, kai Egzarielė viena forte liko. Išdurnėjusi Ragana, kiek žinau, kartu su ja studentų taryboje?..
- Aš jiems snukius ne tik virtualiai, bet ir realiai išmalsiu! - šėlo Zoro.
Niekas į jį dėmesio nekreipė.
- Pamirškime kol kas smulkmenas, - sududeno Granatų Dievas. - Aš išsaugojau informaciją su visomis jų pozicijomis. Snaiperiai iš tiesų budi kalvose priešais tiltą, saugo tiek kelius, tiek tvirtovės sienas – todėl Egzarielė ir negali snapo iškišti. Šiuo metu jie užėmę visą tiltą ir salos pradžioje sumontavę nedidelį štabą. Kaip žinia, apsaugos patrankos iki tilto nesiekia, tai jie ten vaikšto gana laisvai, siuntinėdami pigius robotus mūsų patrankas linksminti. Daug blogiau yra štai čia, - milžinas pabaksnojo pirštu į nedidelį plotelį priešais štabą. - Jie šioje vietoje montuoja šturmo skydą. Ir turiu blogą nuojautą, kad jis beveik užbaigtas. Tai reiškia, kad netrukus prasidės tikrasis puolimas.
- O kas tada mums lieka? - ėmiau krutinti smegeninę, - Kol šviesu, mes ant tilto nepateksime jokiais būdais – nušaus snaiperiai. Jeigu bandysime pirma pašalinti snaiperius, šūvių garsai privilios visus likusius ir užvirs tikras pragaras. Jeigu Egzarielė galėtų panaudoti savo snaiperio įgūdžius nuo forto sienų, tuomet  galėtumėm paspausti juos iš dviejų pusių... Bet, kiek suprantu, Platono komanda apsirūpinusi skydais, jiems toks pasispardymas atrodys kaip gražus piknikas. O jeigu mes lauksime nakties... ne, nakties laukti nebegalime, nes šturmo skydas tuoj bus panaudotas.
- Kaip begalvok, vis tiek blogai, - sumurmėjo milžinas.
- O mums iš tiesų būtina į tokį konfliktą veltis? - pasikasė pakaušį Zoro. - Juk svarbiausia yra išvesti Egzarielę iš salos, ar ne? Kai tik jos nebeliks, fortas automatiškai užsirakins.
- Bet jeigu fortas liks tuščias, tai argi ne lengviau jį bus užimti? - nustebo Riri.
- Jeigu taip būtų, tuomet Vardenfele neturėtume nė vienos saugios vietos, - paaiškino Zoro. - Paprastai žmonės kai atsijungia, jie Vardenfelo laiku negrįžta savaitėmis. Ir kai jie taip prapuola, visas jų nekilnojamas turtas pereina į neutralų režimą. Kitaip tariant, neįmanoma atidaryti nė vienų durų ar išnešti kokį nors daiktą.
- Yra išimčių, - pasakiau. – Pavyzdžiui, verslo objektai. Kad ir tavo „Erškėtrožė“. Kai tu atsijungi arba palieki pastatą, klientai vis tiek gali įeiti į vidų ir linksmintis su merginomis. Tačiau tam tikri pastato segmentai vis tiek lieka užrakinti iki tavo sugrįžimo. Mūsų fortas veikia lygiai taip pat, nes jame nėra jokių verslo ar viešųjų objektų. Pašaliniai žmonės gali patekti į forto kiemą, ar pakilti į balkonus, tačiau tik tiek. Platono komanda pasirinko puolimo laiką, kai Egzarielė tebeturėjo dvi paras šiame serveryje ir tūnojo forto viduje. Pati žinai, kad ji atsijungti negali be išorinio įsikišimo. Jeigu atsijungtų, visas puolimas būtų veltui. Neutralaus pastato užimti neįmanoma. Tai reiškia, jei mes sugebėtume išvesti Egzarielę iš salos,   mūšis būtų laimėtas nepaleidus nė vieno šūvio. Tačiau šiuo atveju bėdos yra dvi – Egzarielė negali pasiekti sausumos nei vandeniu, nei oru. Tie prakeikti snaiperiai ją nušaus vos pamatę, priversdami pereiti į vaiduoklio režimą. Ir jeigu tuo metu kūnas liks saloje, tai nieko nepakeis. Ir Egzarielė nė už ką nenorės aštuonių parų nuobaudos, juolab dvylikos už savižudybę.
- Tai ką jūs siūlot? Jeigu į salą galima patekti tik tiltu, tai mes apskritai nieko negalime, - skėstelėjo rankomis Zoro.
- Būtų galima vandeniu, bet tokiu atveju bėdos panašios – snaiperiai ir tie, kas po vandeniu plaukioja. Be nakties priedangos...
- Pala, stop, - išsitiesino Granatų Dievas. - Jeigu mums reikia priedangos, tai ji yra! Prisiminkite, kodėl mes fortą būtent šioje vietoje statėme!
- Nes... visiems labai patiko?
- Argi? Man atrodo, būtent šioje vietoje mes vykdėme Šeogoro misiją ir patys pirmieji surinkome to dievo statulą po vandeniu. Ji ten ir tebestovi, salos vakarinėje pusėje. O tu, Kapitone, gavai vieną mažą dovanėlę nuo Šeogoro.
- Audrų akmenį, - aš sulindau į savo kuprinę. - Šakės, aš jau ir pamiršau apie tai. Teisingai – mes ir salą sukūrėme čia todėl, kad galėtume panaudoti tą daiktą bėdai ištikus. Kadangi audros gali būti iššauktos tik trijų kilometrų spinduliu aplink statulą.
- Priedanga, - spragtelėjo pirštais Granatų Dievas. - Tačiau nepamiršk, kad audros metu vėjo greitis siekia penkiasdešimt kilometrų per valandą. Bus daug vėjo nešamų nuolaužų.
- Tokiu atveju jau galima kažką planuoti, - pasitryniau rankas. - Ir tai bus antras kartas, kai mes iššaukiame audrą šioje pakrantėje.
- Yra dar vienas būdas, - pasakė Eskaliburas mano rankose. - Kuris nors iš jūsų galite imti mane į rankas ir pulti nors ir dabar. Priešų kulkas atmušite ašmenimis - jeigu pastebėsite jas atlekiančias. O pačius priešus perkirsite pribėgę pusiau. Taip išgelbėsite mergelę ir tuo pačiu priversite priešus iškristi iš žaidimo mažiausiai dvylikai valandų!
- O tas tavo variantas, - krenkštelėjau po minutės, - jis apskritai įmanomas?
- Su jūsų dabartiniais įgūdžiais, sėkmės tikimybė  lygi vienetui iš aštuonių šimtų tūkstančių! - džiaugsmingai pranešė kalavijas.

- - -

Pasišiaušusi pieva tįso iki pat netolimo horizonto, kairėje nurėžta jūros pakrantės. Trise tupėdami pamiškės priedangoje tilto dar nematėme – jį užstojo didžiulė kalva, kurios viršūnėje turėjo budėti Platono komandos snaiperis.
- O kur Riri? - apsidairiau.
- Nuėjo tyrinėti Kvamų Šachtos, - burbtelėjo Zoro. - Supyko, kad nedavėme jai svarbios užduoties.
- Gal ir gerai. Vis vien audros metu miške pragaras užvirs. Na, tuomet aš pradedu.
Suspaudęs delne Šeogoro amuletą, iššaukiau aktyvavimo meniu ir pasirinkau „itin audringą įvykį“.

Ar tikrai norite pradėti audringą įvykį? Perspėjame, kad įvykio metu reikia likti patikimoje priedangoje.

Pasirinkau „taip“ ir įmečiau amuletą atgal į kuprinę.

Dangus apsiniaukė po dešimties sekundžių – iš pradžių tarsi natūraliai apsitraukdamas lengvais debesimis, kurie netrukus visai nenatūraliai ėmė spiestis į gigantišką sūkurį. Vakarop pakrypusią saulę prarijo metalinė pilkuma, o žolę pievoje ėmė velti vis stiprėjantis vėjas.
Aš susilenkiau pusiau ir bėgte pasileidau link kalvos. Amuleto dėka vėjas man nedarė jokios įtakos, tačiau ne jis buvo čia pavojingiausias. Netrukus ims skraidyti raunamos žolės bei krūmai, o dar vėliau – ir pakrantės smėlis, kuris visą situaciją pavers mirtinai pavojinga. Smėlis ir žolės – dar tiek to, bet nuo skraidančių medžių amuletas greičiausiai neapsaugos.

Tačiau kol kas vėjas nebuvo tiek sustiprėjęs. Už beveik aštuoniasdešimties metrų, kalvos viršūnėje nuo žemės pakilo sutrikęs snaiperis, kurį tikriausiai išgąsdino netikėta stichija. Po akimirkos jis vėl krito į žolę ir pradingo. Per vėjo gaudimą aš net neišgirdau Zoro paleisto šūvio.
- Daiva, jau gali! - šūktelėjau į komunikatorių.
- Supratau, - atsiliepė bejausmis merginos balsas.
Išbėgau į kelią ir visu greičiu pasileidau prie tilto. Antroji kalva dengė horizontą maždaug už dviejų šimtų metrų, jos šlaite kirbėjo du maži žmogeliukai, tikriausiai ketinantys susirasti saugesnę vietą. Vėjas jau ėmė velti paplūdimio smėlį, maišydamas jį su išrautomis žolėmis. Šios šiukšlės vis dar sugebėjo mane aplenkti nedideliu atstumu, tačiau Šeogoro apsauga turėjo savo ribas.
Kai dangus prakiuro lyti, aš jau buvau pasiekęs tiltą. Dviejų snaiperių kalvos šlaite nebepamačiau – greičiausiai juos pakirto Egzarielės kulkos. Neabejojau, kad mergina dabar įnirtingai darbuojasi, stengdamasi įvyti kuo daugiau Platono komandos narių į laikino štabo priedangą. Audra buvo jos sąjungininkas.

Tiltą įveikiau per pusę minutės, baimindamasis būti pastebėtas ir sušaudytas lygioje vietoje, tačiau tada pastebėjau nemalonų dalyką - man už nugaros, per tiltą ėmė virsti didžiulės bangos. Šito nebuvau numatęs. Regis, atsitraukimas bus kiek sudėtingas...
Blykstelėjus žaibui pastebėjau iš tamsos išnyrantį laikino štabo pastatą. Jo mažuose langeliuose nebuvo jokių šviesų, o sienas supantys jėgos laukai silpnai švytėjo, kedenami vėjo nešamų šiukšlių. Kažkas bandė perrėkti vėjo staugimą anapus pastato, tačiau nepanorau patikrinti, kuris iš jų. Nėriau į krūmus ir pasileidau nedideliu lanku prie forto pietinės sienos. Patrankos jeigu mane ir pastebės, vis tiek atpažins pagal ID – šiuo klausimu virtuali apsauga klaidų nedaro.

Dešinėje subarškėjus metalui, akimirkai stabtelėjau ir kaipmat supratau padaręs klaidą. Į mane įsirėžė audros nuo žemės pakeltas metalo laužas ir aš netgi supratau, kas tai – apsaugos patrankų susmulkinti pigūs robotai. Prieš akis pavojingai susvyravo mano gyvybinės būklės indikatorius.
- Velnias, šūdas!...
Burnodamas ištraukiau iš kuprinės Eskaliburą ir prisidengiau juo. Platūs ašmenys bent apsaugojo mano galvą.
- Kakapitone, vėjuota kažkaip šiandien...
- Užsikišk.
Kelias sekundes laukiau dar vieno žaibo, nes tamsoje pamečiau kryptį. O, štai ir jie, vartai... Praviri visiems norintiems užeiti. Kai statėme šią dalį, niekaip nesusitarėme, kokie jie turėtų būti – nuleidžiami ar suveriami. Taip ir liko skylė.
- Egzariele, kur tu? - šūktelėjau į komunikatorių. - Aš artinuosi prie vartų, tau jau metas mane pasitikti!
- Dešimt sekundžių ir aš ten, - atsiliepė ji. - O tu tikras, kad mes išgyvensime tokioj audroj?
- Pažiūrėsime.
- Be šansų, - burbtelėjo Eskaliburas.

Man dar nespėjus prisiartinti, juodas Egzarielės siluetas  sušmėžavo prie tarpuvartės sienos. O netrukus ji man įsikibo viena ranka į alkūnę, kitoje tebespausdama savo šautuvą.
- Dėl Dievo, pagaliau, - riktelėjo man į ausį. - Jau galvojau, teks pasiaukoti! Vesk mane iš čia kuo toliau!
- Prieš pradėdami bėgti, - pratarė Eskaliburas, - abu draugiškai pažvelkite į kairę ir pastebėkite, jog vėjas čionai atneša labai didelę pušį, kuri jus abu pribaigs be jokių abejonių, jei pajudėsite iš vietos.
- Kas čia kalba, Vygantai?
- Čia šitas padaras mano rankoje. Eskaliburas. Arba Ecka, jei trumpiau.
- Už panašius slapyvardžius aš kitą kartą dusyk pagalvosiu, prieš gelbėdamas savo laikiną šeimininką, - įsižeidęs subambėjo kalavijas.
Tiesiai mums prieš nosis iš kairės į dešinę nusirideno milžiniška šaknų masė ir pranyko tamsoje.
- Gerai, dabar bėgte į priekį, - paragino Eskaliburas. - Bet netgi jeigu aš tai sakau, vis tiek tai nereiškia, jog judu išgyvensite.
- Gal tu gali būti šiek tiek labiau optimistas?
- Ne. Mano turimos žinios man sako, jog Šeogoro audra baigsis lygiai po devynių sekundžių. O tada jūs liksite stovėti tiesiai priešais ginkluotų priešų pilną štabą. Kaip ant delno.

Ir iš tiesų – nesuspėjome mes netgi prie tilto pribėgti, kai dangus išsigiedrijo, vėjas nurimo, o į orą pakeltas gėris ėmė kristi žemyn.
Aš vos suspėjau kilstelėti kalaviją, kai į jį atsitrenkė iš kažkur atneštas aplaužytas kamienas ir nulėkė į šalis, perpjautas pusiau.
- Tai vadinama pjovimu, - pasakė Eskaliburas. - Jūs greitai mokotės, Kakapitone.

Girgžtelėjo laikino štabo durys – joms atsilapojus, tarpdury išvydau oranžinį šarvuoto kostiumo ornamentą. Netgi prisiminiau jį, matytą ne viename mūšyje.
- Tu?! - piktai suriko Egzarielė, pažinusi buvusį bendražygį.
- O aš vis galvojau, koks velnias čia vyksta, - ištiesė į mane didelio kalibro patranką Platonas, žengdamas į priekį. Jam už nugaros sušmėžavo niūrūs siluetai, ginkluoti ne ką menkiau. - Kapitonas ir Egzarielė. Du paukšteliai pakrantėje. Ir kurį dabar pribaigti o kurį gyvą palikti, ką?

- - -

Net neabejojau – kad ir ką besakyčiau, Platonas vis tiek nušaus įsiutusią Egzarielę, o mane paliks surištą kur nors dėžėje, kad nekrėsčiau kvailysčių, kol jis forto nuosavybės teises perrašinės  pastato gilumoje. Aš turėjau kur kas daugiau laiko iki atsijungimo. Tai reiškia, jie turės kur kas daugiau laiko tos vietos paieškoms, kol aš gyvas.
- Kakapitone, dabar pats laikas pulti, - pasakė Eskaliburas. - Turint galvoje mano ilgį ir jų susibūrimo tankumą, yra nepaprastai mažas šansas, kad jums pavyks juos paguldyti vienu smūgiu!
- Tavo visos prognozės kažkodėl labai pesimistinės, pastebėjai?
- Tikrai taip! Nes jūs neturite šarvuotos M-170 modelio liemenės ir greito žirgo. Tačiau net ir tuo atveju šansai būtų beveik lygūs nuliui.
- Tada kodėl tau neužsičiaupus su savo šansais?!
- Mano, kaip Eskaliburo, pareiga yra suteikti šeimininkui taktinius patarimus, kad ir kiek mažai vilties juose būtų. Man labai gaila.
- Ne, tau nė velnio negaila. Man atrodo, tu čia tiesiog tyčiojiesi ir tiek...

Nugriaudėjęs šūvis išmušė žemėje kraterį prie mano kojų.
- Gana šitų cirkų, - pratarė Platonas. - Jūs abu, meskit ginklus, gulkitės ir laikykite rankas už nugaros, kad matyčiau. Tu mane žinai, Kapitone, aš dusyk to paties nekartoju. Darai kaip sakau, arba ji miršta.
Amžinas studentas nusitaikė į Egzarielę.
- Gerai, tavo viršus, - numečiau Eskaliburą į žolę. - Beje, kai kas po šios sesijos žadėjo tave universitete susirasti ir manierų pamokyti.
- Aš būsiu antroji, - nirčiai sušnypštė mergina, - kuri tau dūdą išdaužys fakultete.
- Bet jūs ir jautrūs, kaip visada, - gūdžiai nusijuokė Platonas. - Niekaip neįsikertat, kur realybė, o kur žaidimas. Tu gal ir šachmatų partiją pralaimėjusi eini snukių daužyti?
- Ne, matai, šachmatai kol kas valandos neprailgina šešiasdešimt keturis kartus!
- Tai tik skaitmeninė pilaitė, - sukrizeno amžinas studentas. - Vienos neteksite, kitą pasistatysite. Didelio čia daikto, ar ne? O vieną gražią dieną mes galbūt ir vėl užpulsime, prisiminsime tada senus gerus laikus, hu huuu...

Trumpas zvimbtelėjimas nutraukė Platono kikenimą, pastūmėdamas jį į priekį.   Tuojau pat išgirdau dar vieną, o tada tolumoje dusliai trinktelėjo pavėlavę šūvių aidai.
Amžinas studentas išsitiesė žolėje su skyle galvoje. Zoro ne be reikalo apsidraudė, pasiųsdamas dvi kulkas iš kito tilto galo. Pirmosios vos užteko barjerui pramušti.
- Pakelkit skydus! - suriko išsidažiusi mergiotė su stora knyga rankose. Ją vadino Išdurnėjusia Ragana ir kiekvienas žinojo, kad ji gali itin rimtai prakeikti, ar net panaudoti vudu lėlę priešui nugalabyti. - Visi į priedangą, snaiperis!
- O ką su šitais dviem daryti?!
- Platonas jau sakė – vieną iš dviejų anapilin, o kitą į metalinę dėžę!
- Supratau! - link manęs su Egzariele žengė pakaustytų batų pora.
Aš pasiekiau numestą Eskaliburą ir suėmiau jo rankeną abiem rankomis, pridengdamas plačiais ašmenimis savo ir Egzarielės galvas. Pernelyg baisu buvo žiūrėti, kaip panašūs įsakymai vykdomi.
- Aktyvacija patvirtinta, - šūktelėjo kalavijas. - Aukšto dažnio ašmenys aktyvuojami. Sveiki, Kakapitone... Ei, Kakapitone, turiu jums pranešti liūdną žinią – prie jūsų artinasi labai piktas žaidėjas, vardu Berzerkas. Ir jis taikosi į jus šaunamuoju ginklu. Jeigu ir toliau taip gulėsite, tai jūsų išgyvenimo šansai lygūs nuliui...
Tolumoje vėl trinktelėjo du šūviai. Nežinia, į ką taikėsi Zoro, tačiau neišgirdau nė vieno krintančio kūno garso.
- Pataisa, - pasakė Eskaliburas. - Jūsų išgyvenimo šansai ką tik padidėjo, nes Berzerkas buvo eliminuotas... Pataisa. Jūsų išgyvenimo šansai NEREALIAI padidėjo, nes dar dvylika priešų buvo eliminuoti. Prisipažinsiu, aš nelabai suprantu, kas vyksta. Nežinoma įvykių seka. Klaida. Atsiprašau, Kakapitone – man reikia persikrauti.
- Ką? - kilstelėjo galvą Egzarielė. - Kas čia vyksta?
Reikliai suzvimbė mano komunikatorius.
- Ei, Kapitone, - šūktelėjo Zoro. - Aš kai ko nesuprantu. Taikiausi į bičą, kuris norėjo tave pribaigti, bet atrodo, kad jis išnyko iš šio žaidimo. Kas ten pas jus vyksta?
- Aš irgi norėčiau žinoti, - pasakiau drebančiu balsu, kildamas nuo žemės. - Labai primena atsijungimą nuo Vardenfelo, bet juk jie neišnaudojo savo laiko, ar ne?

Staiga Platono lavonas irgi pranyko nuo žemės.
- Manai, kūno procesų atvejis? - paklausė Zoro.
- Jeigu ir taip, tai reikštų, jog mažiausiai trylika mūsų priešų užsinorėjo į tualetą tą pačią sekundę. Per daug didelis sutapimas, kad būtų tikra.
- Tai ne sutapimas, - zvimbtelėjusi įsijungė į pokalbį Riri. - Čia mano darbas. Kol jūs, idiotai, vaidinote didvyrius, aš per tą valandą paskambinau universiteto tinklo adminui ir įkalbėjau jį perkrauti trečiojo bendrabučio tinklą. Visa Platono komanda atsijungė, nes neliko ryšio. Džiaukitės.

Kurį laiką buvo tylu, tik audros nenunešti žiogai pakrantėje bandė triukšmauti.
- Nesuprantu... Kaip tau adminą pavyko įkalbėti, jei jis apskritai pas mus neperkalbamas? - suniurnėjo Zoro.
- Tiesą pasakius, tai buvo labai greitos derybos. Jis didelis Vardenfelo fanas, o aš – aukščiausio lygio verslininkė. Tarkime, kad išrašiau jam vieną virtualų popiergalį ir jis iš karto pasidavė.

Šalia statinių triukšmų tariausi išgirdęs Zoro kniauktelėjimą. Regis, jam  iš tiesų sunku susitaikyti su mintimi, kad virtualus pasaulis tam tikromis aplinkybėmis tampa net labai tikras. Jei ne Platonui, tai bent administratoriui.
- Ei, Riri... - po kurio laiko pralemeno Granatų Dievas, irgi įsijungęs į bendrą ryšio konferenciją. - Man atrodo, čia rimtas taisyklių pažeidimas. Mus už tai gali užbaninti mažiausiai porai savaičių.
- Kad man atrodo, nėra tokio taisyklių punkto... - suabejojau.
- Patvirtinu. Tokio taisyklių punkto iš tiesų nėra, - prabilo persikrovęs Eskaliburas. - Bet jeigu aš būčiau žmogus ir dargi Vardenfelo administratorius, aš jus visus neabejodamas užbaninčiau mažiausiai mėnesiui. Moraliniais sumetimais.
- Ar ten mano kalavijo balsas? - piktokai paklausė Riri.
- Aha, jo...
- Pasakyk jam, kad jis jau parduotas už vieną centą kaip niekam tikęs.

- - - - - - - - - - - - - - - - -

*BFG – sutrumpinimas nuo angliško „Big Fuckin' Gun“ (didelis sukruštas ginklas). Žaidimų pasaulyje paprastai tokiu trumpiniu vadinami patys galingiausi konkretaus žaidimo ginklai (dažniausiai šaunamieji)

**NPC – sutrumpinimas nuo angliško „Non Player Character“. Šiuo trumpiniu vadinami kompiuterio valdomi personažai, turintys iš anksto įrašytas veiksmų instrukcijas.