Pradžios ir pabaigos

Prieš pradėdamas rašyti, ir tikiuosi, kad pabaigsiu pagaliau bent vieną savo trumpą seriją, kuri atsidurs būtent čia, norėjau pasakyti, kad tai ką dabar rašau, nėra mano paties fantazijos vaisius, manau tai labiau laisva adaptacija to, ką norėčiau kada nors pamatyti, kaip pilną kūrinį, o ne novelių serija. Pasirodo ne visi dalykai, kurie atrodo kvaili yra kvaili. Viso rašymo metu, norėčiau abipusio kontakto su tais, kurie skaito mano marmalą (neturiu tokių sugebėjimų kaip, kad ir Erlickas (tuo tikrai nenoriu pasakyti, kad Erlicko lygis žemas, nieko panašaus), kad galėčiau savo kūrinius vadint kažkuo prasmingesniu). Taip pat, kada nors ateityje, gal netgi kaip nors išeis padaryti eksperimentinį rašymo metodą, kada dialogus kurs atskiri asmenys, kiekvienas turėdamas savo rašymo/kalbos/mastymo manieras.
P. S. per daug neiškeliu ir savo gramatinių įgūdžių.
Ačiū


Ji sėdėjo ant savo lovos ir žiūrėjo pro langą – dieviškiausias vaizdas mano gyvenime. Nepaisant to, kas atsitiko, ji vis dar šypsojosi ir juokėsi, džiaugėsi gyvenimu, kuriam atgimė dar kartą. Ši mergina nepaliko mano minčių nuo pirmo susitikimo, o buvo visko: ir pykčių, ir džiaugsmo, ir nevilties, ir pergalės troškimo. Man – tai viso ko pabaiga, jai – viso ko pradžia. Mūsų keliai skiriasi, vos tik ji ištrūko iš savo auksinio narvelio... Ko gero nebuvau tam sutvertas... Sėdėjau ant šalia esančio krėslo abejingai žiūrėdamas į mano kraujuojančia koją ir krūtinę. Ji žiojo, kad tai pabaiga, suprato, meilei nereikia matyti, kad viską suprastum. Sakyti meilė gal ir kiek per saldu, bet kitaip negaliu paaiškinti, ką ta mergina man jautė – po visų sunkumų, kuriuos perėjom kartu, nieko kito ir negali būti. Prieš savo mirti, kuri artėjo palengva, šokdama iš laimės, kad pagaliau pasiims vienintelį, kuris nuo jos pabėgo tiek daug kartų, jaučiausi ramus. Prisiminiau jos žodžius: „Aš busiu tavo skydas ir kardas“. Tai sukėlė man šypseną, nes galiausiai aš tapau jos skydu. O dabar, atlikęs savo pareigą, iškeliauju kitur. Nors ir esame ligoninėje, niekas manęs neras čia iki ryto, o tada, jau būsiu nukraujavęs, šaltas, bet vis dar su ja, kartu.
-Kodėl taip padarei? Kuo aš esu svarbesnė už tave? -paklausė ji žiūrėdama į naktį, kuri man priminė mano mintis iki sutinkant ją – tamsios, šaltos ir viliojančios.
-Nes aš savanaudis, toks mano gyvenimo būdas. Pasiekiau viską, ko norėjau, mano kelias baigiasi čia.
Mano mintys gal ir nebuvo labai rišlios, bet ji suprato.
-Il semble que la perfection soit atteinte non quand il n'y a plus rien à ajouter, mais quand il n'y a plus rien à retrancher, oui?
-Oui, - atsakiau ir užmerkiau akis.
Grimzdamas į tamsą galvoje girdėjau tylią jos raudą ir žingsnius, einančius artyn – pagaliau aš iškeliavau, pagaliau aš namie...