Ant lango stiklo
Tupi albatrosas,
Pakelt sparnus
Į Afriką nespėjęs.
Aš jį pirštu,
Ryte tampau už nosies,
Ir jis ant stiklo
Tyliai verkt pradėjo.
Man gaila jo.
Ranka pradėjau glostyt
Sparnai gelėti.
Glostant sujudėjo,
Ir greit atšilęs
Skrist pradėjo klostėm
Palikęs man ant delno
Šlapią dėmę.
Kada troboj
Užgęso židinys,
Ant stiklo tyliai
Nutupė genys.