Trečio posmo paskutinėse eilutėse sumaišyta žodžių tvarka. Aišku, suprasti sakinį įmanoma be vertėjo. Bet skaitytojas būna priekabus ir neklystantis. Taip.
Nors nepažįstu, iš užpakalio
puikiai tu atrodai, kai kėblini gatve
O baisu būna, kai užmiegi su karo spalvom išdažyta, o ryte, kiek prasiblaivęs pamatai bibliotekininkę nusitrynusiu špaklium... Gerai, jei kokia kriauklė netoli. :D
Autoironija laiku ir vietoje. Apie tą makiažą tai aš dabar pasisakysiu. Kai su drauge išsidažiusios ir "nuo-iki" čiki piki išsičiustijusios einame Akropolio podiumu, keletas pilvotų gerokai praplikusių trisdešmtmečių ištaria mums pavymui "Nelaimingos..". Jetau, pilvūzai jūs mieli mano, tai jeigu mes jau tokios nelaimingos, tai kodėl vėpsote akis iš orbitų išnarinę ir liežuvius iki bambos iškišę... Tai kodėl nežiūrite į tas, kurios su lininėmis suknelėmis, šlepkėmis ir skaisčia lyg saulė oda, prie kurios nei dulkelė grimo neprisilietusi.. Viena yra turėti, kita yra norėti. O trečia, kažką sau prisipažinti. Baimė, kai tokia gazelė eis šalia? Taip, suprantamas tas jūsų nepasitikėjimas. Nelaimingi, pagalvojame mes, tikrai nelaimingi. Nes niekada tokių šalia neturės, tik vėpsos akropoliuose persikreipę ir ko tai sunerimę..:) Už eilių -4, gražiai sudėliota.
Na, ant užpakalio makiažo neužtepsi, čia tik chirurgo peilis gali padėti (: Žaismingai, su nuotaika ir viena kita giliau užgriebiančia vietele (ne užpakalį turiu galvoje). 4-