Jaunystę gyvenome

Ot taip paimsiu dviratį ir įlėksiu miškelin, medukai dar tik mano ūgio, nors blaivia akimi pažiūrėjus jie dvigubi mano ūgiui, bet šiuo momentu aš drąsus. Dviratis tvirtas ir išbandytas, nieko jam nenutiks, švelnūs medelių lapai ir mane minkštai sustabdys. Pasivežu dviratį aukščiau kalvon, nepatinka man lėtai riedėti, o ir efekto nebūtų. Kuo arčiau miškelio tuo daugiau abejonių. Tokio proceso reakcija buvo menka - suskaudo tik kojas, kurios atmušė daugiausia, ir veidą gavusį kerštingą šakelės kirtį. Dviratis sveikas, draugai patenkinti, juokiasi, bet jų juoką keičia riksmai. Skaudu matyti tokį vertingą obuolių sidrą tekantį nuokalnėn ir stebėti kaip sausa žemė godžiai jį geria. Komandinio darbo dėka išgelbstime kas liko butelyje. Žinoma, visa kaltė tenka man, visi užmiršta kaip įnirtingai mane skatino imtis šio triuko. Bet mes draugai ir dėl tokių dalykų tikrai neišsiskirsime.

Toks patrakęs buvau savo ankstyvoje vaikystėje, tuomet žengiau, kaip prisimenu, dvyliktuosius metus ar tryliktuosius metus, mano bičiuliai, artimiausi draugai, buvo keliais metais vyresni, jaunesni. Visų charakteriai buvo unikalūs, visi buvome skirtingi, išsiskyrėme iš kitų vaikų savo vaizduote, ji mus vienijo. Gyvenome gana mažame kaimelyje, buvau jau pažinęs ir gyvenimą mieste, bet ta miela sodyba kaime buvo mano tikrieji namai: kiekviename medyje laipiota, atrodytų, kad ir kiekvienas lopinėlis tos žemės buvo pėdos palytėtas, į sieną kamuolys spardytas, kiekvienas pavasario žiedas pažintas. Kiekviena smulkmena turėjo savo istoriją ir aš ją galėjau pasekti, niekas nevaržė ir savo pridėti.

Retai kur išeidavome maža grupele, visada turėdavome kur eiti, ir nežinau ar gamta mus užburdavo, ar mes ją, bet aplinka tarytum nušvisdavo mūsų akyse. Žaisdavome pievose apsuptose miškų, tyruose upeliuose ir jų pakrantėse. Gamta mus supo, močiutė stebėdavo mus žaidžiančius kieme, o čia mus stebėjo aukštesnė dvasia. Jautėmės saugūs, pavojaus ar baimės akivaizdoje tapdavome viena viską pakeliančia jėga. Kaimelis, kaip ir miškas, mums buvo savas, žygiuodavome jo gatvelėmis, nebijojome ir vieškelėliais nuvykti į kitus kaimus ar vienkiemius.

Šis giedras, ramus, be rūpesčių gyvenimas vis kito, mes niekada neišdrįsome prisiekti vieni kitiems niekuomet neišsiskirti, mėgome fantazuoti, bet apie ateitį kalbėjome tik kelias aspektais, jautėme mes, suvokėme gyvenimo tendencijas, pažindami gyvenimą vis labiau pažinome savo kryptį, nejučiomis buvome priversti palikti savo išpuoselėtus namus.