Varlėms kurkiant ar lietui lyjant...

Naktį ir vėl prabudau klykdama. Prakeikti košmarai. Nekenčiu jų. Nekenčiu jų visų. Dar dabar prieš akis iškyla tas vaizdas – lyg visa tai būtų prasidėję tik vakar...
Autobusas sustoja už stotelės ties sankryža, išlipu. Oras gražus, mano nuotaika – gera. Iki namų dar geras gabalas kelio, tačiau visai neimu galvon. Einu koja už kojos kol pasiekiu posūkį į kairę. Tai nedidelis keliukas, užsibaigia ties antra sodyba – mano namais. Toliau nemažas plotas ligi plento – laukai. Einant pro kaimynų kiemą pasitinka taksiukai. Jau draugai. Ir rudasis Sargis tik pakelia galvą – nebeloja. Linksma įžengiu į savo kiemą; paglostau vieną šunį, antrą, trečią, pamojuoju ketvirtam, pašnekinu katę.
Mamos automobilio nėra, tačiau tėčio stovi kieme. Nustembu – juk dar darbo laikas. Išsitraukiu telefoną iš kišenės pasitikslint – ir tikrai, dar tik be dvidešimt keturios. Gal jam kas atsitiko, kad grįžo iš darbo anksčiau? Sunerimusi žengiu prie namo durų, paklebenu rankeną – užrakinta. Ir ką gi jis ten veikia? Išsitraukiu iš kuprinės raktus, atsirakinu duris ir įeinu. Kuprinę kaip visada numetu koridoriuj, nusiaunu batus ir žengdama virtuvėn sušunku:
-Ar yra kas namie?
Tylu. Pagalvojau, gal grįžus pietaut tėčio mašinai kas nors nutiko ir jis išvažiavo į darbą kartu su mama – juk dirba ten pat. Visko gali būt. Bet kaipgi tada brolis su seseria? Juk neatsiliepė. Gal jiems paskambinti? Ak, tiesa, vakar į kaimą atvažiavo pusbrolis su pussesere, turbūt išvažiavo su tėvais, kad pabūtų su močiute.
Taigi, viena namuose. Įeinu į virtuvę. Ant stalo raštelis, jame mamos rašysena parašyta: „Lina, mes Panevėžyje, ligoninėje. Tėtis ir Augustas važiavo su visais keturiais vaikais pas mus ir padarė avariją. Tiksliai dar nežinau, kas jiems nutiko. Išvažiuoju pas juos. Maistas keptuvėje. Pasišildyk. Paskambink. Mama. “
Kojos pačios sulinko, atsisėdau. Rankos dreba. Žiūriu į vieną tašką ir nežinau, ką galvoti. Tėtis... Dėdė Augustas... Martynas... Gerda... Ugnė... Dainius... Susinervinusi mama važiuoja į Panevėžį... O DIEVE!!! Griebiu telefoną ir renku mamos numerį – kad tik pati nebūtų padariusi avarijos... Pirštai nejučiomis užčiuopia ant kaklo kabantį kryželį, mintys pradeda klaidžioti, skaičiai klysta. O Dieve, Jėzau, Marija Švenčiausioji, kad tik jai viskas būtų gerai!..
***
Išeinu iš lietuvių kalbos kabineto. Negaliu patikėti, kojos linksta.
-Na, kaip? – klausia Silva.
-Dešimt, - atsakau.
-Nu taip, kam dar reikėjo klaust? Ir taip aišku.
Ji atsistoja ir nueina. Stebiu nueinančią kadais geriausią draugę. Spėjom atitolti viena nuo kitos. Tik kada ir kaip? Išsiskyrė nuomonės? Keliai? Nauji draugai?
***
Einu koridoriumi. Į biblioteką. Juk reikia grąžinti knygas. Prie durų stovi keletas vaikinų iš paralelinės klasės. Juokiasi. Plačios šypsenos veiduose. Žiba akys. Visi džiaugiasi – mokslo metų galas. Man praėjus pro juos pasigirsta įžūlus krizenimas po trumpos akimirkos nejaukios tylos.
-Ei, pažėk, kokie batai, - sušnibžda vienas.
-Batai kaip batai, tu geriau pažėk, kaip eina, - atsako kitas.
***
Diena praėjo greitai – nieko daug neveikėme. Dar tik pusė pirmos, laiko sočiai. Einu į „Maximą“. Pasivalkiosiu, ledų nusipirksiu. Taip, vaikščiojimas be tikslo erzina. Apėjau jau penkis ratus aplink parduotuvę. Šešis. Septynis. Jau pirma. Dar dvi valandos. Staiga pamatau Giedrių. Vaikiną iš kaimo, kuriame gyvena mano močiutė. Mano pusbrolio Roko kaimyną. Su draugais. Mes pažįstami nuo mažens – Rokas ir mane, ir Giedrių kasmet kviesdavo į savo gimtadienius. Tik va – seniai nutraukiau šitą tradiciją. Praeidama pro Giedrių pasisveikinu – juk vis dėlto pažįstamas. Po kokių dešimt minučių pasiveja:
-Ei, Lina, būk gera: kai kitą kartą pamatysi mane kur nors su draugais – nesisveikink, gerai?
***
Išsirinkusi ledus einu prie kasos. Jau pusė trijų – geriau šiek tiek palauksiu stoty, bet nors į autobusą spėsiu. Prie kasos papuola atsistot už Mariaus iš a klasės. Pamačius jo pirkinį šypteliu. „Kvaileli, juk neparduos, “ – galvoju žiūrėdama į pakelį cigarečių ant prekystalio. Bet suklystu – pasiseka Mariukui, atrodo kaip vyras, didžiulis toksai, ūsiukus turi, asmens dokumento neprašo.
***
Išeinu iš parduotuvės ir pasuku stoties link. Už parduotuvės stovi tas pats Mariukas, kuris antai cigaretes pirko, ir visa jo chebra.
-Ė, Linut, duok parūkyt, - prašo Andriukas.
-O ką, pats neturi? – paklausiu.
-Ne.
-Taigi Marius mačiau pirko. Jo ir prašyk.
-Nestūmk, juk neparduotų, - besišaipančiu balsu atkerta.
-O tu į jį pažiūrėk, - sakau. – Pats, jei nepažinotum, parduotum?
-Nu gal...
-Tai va. Neužaugi, galvą užverst reikia, kad į draugus pažiūrėtum, tingi matyt, tai ir nežiūri, ir nematai, kad tavo draugeliai jau seniai suaugę.
***
-Bjauriai pasakiau, - pasakoju sėdėdama stoty ant suoliuko.
-Nu matai, jis tau irgi yra prisakęs ir prišnekėjęs apie tave visko, - atsako Lukas. Nors jis vienintelis dar man liko draugas.
-Bet vis tiek...
-Žinai, keista tu. Kai kas nors ant tavęs supyksta, kai kažką ne taip pasakai, tai užsišiki ir apsiverki, o kai žmoniškai atsikerti žmogui, kuris ant tavęs yra pristūmęs, paskui zirzi, kad negerai pasakei.
Atsistoja ir nueina. Jau antras žmogus šiandien. Antras draugas. Jaučiu, kaip jis slysta man iš rankų.
***
Sumirksiu. Gal ir ne tokia gera diena šiandien buvo... Tai kodėl ligi perskaitant tą nelemtą raštelį buvau tokia laiminga?
Mama skambina. Staiga suskambęs mobilusis išblaško visą tą bandymą išsiaiškinti laimės hormonų susidarymo priežastis bei gilinimąsi į prisiminimus. Atsiliepiu. Mama verkia. Maždaug pusę ilgos minutės klausau to kūkčiojančio verkimo.
-Mama...
-Oi, kaip dabar mes gyvensim? Kas dabar bus?
-Mama, prašau...
-Ką mama? Ką mama? Tu geriau man pasakyk, kaip mes toliau gyvensim?..
-Mama, o kas tėčiui? Kaip jis?
-Kaip kaip... Blogai jis... Labai blogai... Lūžo...
-Kas lūžo, mama?
-Stuburas... Oi, kas dabar bus, kas dabar bus?
-Bet mama, močiutei irgi buvo stuburas... Bet žiūrėk, jau gerai... Laksto, sėdi... Ir jam bus gerai...
-Nebus... Jis iš karto, iš karto, supranti?
-Ką? Kaip iš karto? Mama?


Aš nieko aplink nejaučiu. Nieko nematau. Nuo tylos spaudžia ausis. Spengia galvoje. Nevaldau savo kūno. O minčių ir valdyti nereikia – jų nėra. Tarsi būčiau išėjusi iš savo kūno į visišką tamsą, į begalinę skausmo nebūtį.

***
Mama tądien negrįžo. Iš transo taip ir nepabudau. Ir tądien nesužinojau, ar Martynas su Gerda grįš namo. Ir ar visiškai sveiki, jeigu grįš. Šunys liko alkani. Durys nerakintos. Tiesą sakant tai galėjo nutikti bet kas. Namą galėjo apvogti. Padegti. Mane galėjo išprievartauti. Užmušti. Nebūčiau pajutusi. Nebūčiau girdėjusi. Visa tai buvo praradę savo reikšmę.
Ryte, patekėjus saulei, viskas pasikeitė. Pradėjau suvokti. Atsistojau, tačiau tuoj pat turėjau atsisėst – kojos buvo užtirpusios. Tryniau tol, kol atitirpo. Tada pašėriau vargšus šuniukus, kurie nuo vakar vakaro buvo neėdę. Pasiėmiau telefoną, raktus ir pinigų, užrakinusi duris sėdau ant dviračio ir nuvažiavau pas močiutę. Turėjau viską sužinot. Močiutė kaip visada – su seneliu ginčijosi taip, kad net kiemas skambėjo. Jėzau, tėtis miręs, kaip vaikai ir Augustas neaišku, o šitie du riejasi kaip šuo su kate. Nenorėjau ten eiti. Atsisėdau ant laipto ir užsikimšau ausis. Nenorėjau girdėti. Staiga kažkuris trenkė durimis ir praėjo pro mane tarsi nei nepastebėjęs. Durys vėl prasidarė ir išlindo močiutė.
-Antanai, palauk! Kur leki? Ateik čionai!
Pažvelgiau į močiutę. Jos veidas buvo raudonas, turbūt nuo pykčio. Ji netyčia pažvelgė į mane. Mūsų akys susitiko.
-O vaikeli, - sušnabždėjo. Ir paraudusiais skruostais pradėjo tekėti ašaros.
Žiūrėjau į močiutę. Žiūrėjau taip, tarsi būčiau girta. Stiklinėmis akimis. Kitu atveju būčiau priėjusi, apkabinusi ir prašiusi neverkti. Raminusi. O tada... Tada negalėjau.
O šiandieną, po trijų metų, viskas pasikeitę. Negrįžtamai. Iš pradžių buvo sunku. Bet ir dabar nelengva. Po nelaimingosios avarijos ne vienas gyvenimas apsisuko aukštyn kojom. Ir niekada niekas nebegrįš į savas vietas. Ir niekada nebebus taip, kaip buvo. Kai kurie iš mūsų suaugo. Kai kurie subrendo. O kai kurie niekada nebepasikeis. Bet kokia kaina?
Kai nusiramino, močiutė buvo visai neblogas reporteris. Plepėjo nesustabdomai. Išpasakojo viską. Dėl ko kilo avarija neaišku, tačiau, močiutės nuomone, tiek mano tėvas, tiek dėdė – visiški žiopliai ir vairuoti nemokėjo, taigi patys kalti. Bet jau ir nebeišmoks – pasirodo, dėdė Augustas nebevaikščios. Niekada. Net su ramentais. O vaikams nieko rimto. Na ir ačiū Dievui, pagalvojau. Nors tiek gerai. Mamos vardo močiutė neminėjo. Tarsi ši būtų mirusi. Bet abi puikiai žinojom, kad mano mama gyva. Ir kad jai anaiptol nėra viskas tvarkoj.
Planavau vykti į Panevėžį. Tam ir reikėjo pinigų. Tačiau močiutė atkalbėjo. Tada turbūt pirmą ir paskutinį kartą pagalvojau, kad jos paklausyti verta.
Laidotuvės buvo sunkios. Pinigų sumokėjome daug. Vargšė baba – sužinojusi apie tėčio mirtį atsigulė ligoninėn. Aišku, bėda po vieną nevaikšto. Kad dar tik ji nenumirtų nuo kokio širdies smūgio.
      Savaitė po tėčio laidotuvių iš ligoninės paleido vaikus. Aišku, Ugnė su Dainium iškart išlėkė į Kauną pas savo mamą. Visiem keturiems – mažiausiai metus jokio fizinio krūvio. Tai reiškia, jog negalės daryti kūno kultūros mokykloje, Martynas su Gerda neis į karatė treniruotes, o Ugnė su Dainium – į šokių pamokas. Metus. O man su mama teks art kaip juodiems jaučiams. Mamai darbe ir namuose, o man – namuose ir nuo aštuonių ryto iki penkių popiet prižiūrėt šituos suskius ir atlikt dar daug namų ruošos darbų. Vaikiščiams nebuvo galima daug lakstyti ir panašiai, bet jie dūko kaip bepročiai. Liepdavau apsiramint, bet kur jie tau klausys! Gerai kad nors į prūdą nelindo. O štai man būdavo visiškai kitoks gyvenimas. Nors visada buvau pelėda, teko įprast keltis nuo pusės septynių. Palesindavau ir pagirdydavau paukščius, papjaudavau jiems žolės, įpildavau vandens šunims. Tada grįždavau namo, pataisydavau mamai kavos, paruošdavau visiems po vaistų dozę, padarydavau pusryčius. Pažadinusi mamą užkąsdavau ir pati.
      Taip praeidavo kiekvienas ankstyvas rytas, tik savaitgaliais mamos nebežadindavau taip anksti. Bet ji vis tiek atsikeldavo. Būdavo randu ją virtuvėj stovinčią ir žiūrinčią į vieną tašką. Tada nuvesdavau ją į lovą ir liepdavau miegoti toliau. Nežinau, ar ji užmigdavo. Turbūt tik praspoksodavo į lubas tuščiu žvilgsniu ligi kol gaudavo vaistų. Tada jos smegenys pradėdavo funkcionuoti. Tada galėdavo dirbti, kažką veikti, galvoti. Vaistai buvo tarsi narkotikas, stimuliatorius, suteikiantis jėgų. Tarsi elektros įjungimo mygtukas.
      Taip, po avarijos daug kas pasikeitė. Mes su mama daug dirbom. Kiekvieną dieną nuvažiuodavau pas dėdę Augustą pažiūrėti, kaip jis gyvena. Pataisydavau jam valgyt, nes pats juk nepasidarys. Jo tėtis, pas kurį jis gyveno, išvažiavo. Persikraustė visam laikui. Dabar gyvena kažkur Kėdainiuose. Kartais atvažiuoja, bet tik trumpam. Jam sunku. Sunku matyti, kai tavo vaikas sėdi ratukuose ir jam sunku judėti iš vienos vietos į kitą. O dar tie Augusto ir Jurgos barniai... Dieve, kas per bjaurumo boba ta Jurga!.. Iš pradžių Augustą nuo žmonos nuviliojo, o paskui, kai atsitiko nelaimė, tik apšaukdavo ir dar paliko! Išvažiavo. Į Vilnių. Kitą kadrą gaudys. Ot šlykštynė. Nekenčiu! Nekenčiu kas kart matyt baisingai liūdnas savo dėdės akis. Jaučiuosi kalta. Jaučiuosi taip, tarsi aš būčiau jį išdavusi.
Kartais man atrodo, jog pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Apsivertė ir negali atsistoti. Skaičiau, kad kai apsiverti aukštyn kojom kraujas subėga į smegenis, tada žmogus pasidarai raudonas kaip virtas vėžys ir tau užblokuoja smegenis. Nebegali mąstyti, o kai nebegali mąstyti, tai nebegali ir apsiversti, o jau tokiu atveju belieka tik toliau kabėti žemyn galva ir laukti mirties. Taip atsitiko ir su mano gyvenimu (na tiesa, aš dar nenumiriau, o tai reiškia, kad gyvenimas dar nepaduso. Beje, aš iš tiesų nežinau, ar jis gyvas ir ar gali padust). Viskas prasidėjo tada, kai mano mama, susirinkusi broliuką ir sesutę, išdardėjo. Išvažiavo ir aš praradau ją amžiams. Kyla klausimas tik vienas: kodėl?
Vieną kartą, senų senovėje (cha, taip prasideda visos pasakos), mes buvom viena didelė laiminga šeima: mamytė, tėvelis, trys vaikučiai, katytė, šuniukas. Gyvenom... Cha, vieną kartą, seniai seniai...
Mama turbūt ir telefono numerį pasikeitė ir elektroninį paštą – nei atsiliepia, nei atrašo. Na, arba jinai mane ignoruoja. Popierinių laiškų rašyti negaliu – nežinau kur išsiųsti. Močiutė irgi nežino. Mama ir jai nei skambina, nei atsiliepia.
Pinigai visai baiginėjasi. Reikia ieškotis darbo, tik kaip aš jį suderinsiu su mokykla? Net niankint kokio vaiko negalėčiau – paprastai vaikus nuo ryto prižiūrėt reikia. Dar biški pinigų močiutė duoda, bet kiek gi galima vien iš jos gyvent?
Vieną lapkričio dieną grįžtu iš mokyklos namo, žiūriu – sėdi kažkoks senukas kieme ant laiptų.
-Laba diena, - nustebus sakau. Jis pakelia į mane akis. Sušalęs, atrodo.
-Ar nešalta, dėde? – klausiu.
-Šalta.
-Ko ieškot?
-Editos.
-Nėra čia Editos. Išvyko. Nežinau kur.
-Seniai? – pasirodo nusivylimo kruopelės senuko akyse.
-Prieš gerus du mėnesius. O pats kas būsit?
Tyli. Žiūri kažkur į tolį. Ir kaip jis pro šunis praėjo?
-Alio, dėde, - mojuoju jam palei nosį. – Kas gi jūs toks esat?
-Aš – Editos tėvas.
Oho. Senelis. Ir ko gi jam čia reik?
-Vadinas būsit mano senelis. Užeikit.
-Kaip tai?
-Kas?
-Kaip tai aš – tavo senelis?
-Edita yra mano mama. Jeigu jūs tikrai jos tėvas, kaip sakot, vadinosi, esat mano senelis. Beje, aš Lina.
-Bet palauk, jeigu Editos nėra, tai kaip čia išeina – tu viena?
-Taip.
-O brolių, seserų turi?
-Taip. Su mama jie.
-O tėvas?
-Avarija.
Vėl tyla. Rakinu duris. Prakeiktas raktas.
-Kiek laiko?
-Kas?
-Tavo tėvas? Ar seniai?
-Birželį.
Pagaliau atrakinu duris.
-Užeikit.
-Ačiū.
-Seniai laukiat?
-Ne. Gal pusvalandį.
-Kaip atvykot? Autobusu?
-Taip, autobusu.
-Sušalot. Pataisysiu arbatos.
-Ačiū. Geriau kavos.
-Nusiaukit. Štai tapkės. Tuoj pažiūrėsiu, gal dar turiu.
Pasirodo, senelis net nenutuokė, jog čia kada vyko tokie įvykiai. Ilgai gerdavo kur bare, paskui gulėdavo kur patvory akis užpylęs kol boba iš namų išvarė. Na čia tai turbūt bobos versija, nes, nors nepažinojau, buvau įsitikinusi, kad senelis net girtas sugeba namus surast ir apie save susitvarkyt. Pats senelis apie save daug nepasakojo, bet sakė, jog pas mane pasiliks. Nu taip, dar vienas rūpestėlis.
Prabėgo mokslo metai. Atrodė, viskas pasimiršo ir pasibaigė. Atrodė, viskas bus gerai. Senelis gaudavo pensiją, močiutė pinigų duodavo, taip ir tvarkėmės. Po truputėlį, po biškutį visi judėjom į priekį.
Atėjus vasarai susiradau darbo. Tiesa, tik mėnesiui ir tik už trijų šimtų litų algą, bet vis dėl to tai jau buvo kažkas. Kol ligoninės laboratorijos valytoja Ilona atostogaus liepos mėnesį, tai kaip ir pavaduosiu. Džiaugiausi, nors žinojau, kad darbas bus sunkus.
Prabėgo vasara, vėl atėjo ruduo. Nauji mokslo metai. Vasara – visai nieko buvo, su seneliu visai gerai sutarėm. Nors, aišku, močiutė tai jo pakęst negalėjo. Visada bambėdavo, jog kam čia aš atseit labdarą darau, visokius alkoholikus į namus įsileidžiu. Na bet argi mano bėdos, kad jisai geria? Ir be to, joks jisai ne visoks. Jisai – mano tikras senelis. Taip močiutei kartą ir pasakiau, o kai pasakiau, tai ir nebebambėjo daugiau. Va taip va ir reikia tvarkytis su tom bambančiom močiutėm. Juk ir pačios kartais elgiasi negerai.
Spalio pradžioj grįžo mama. Vėl pradėjo dirbti. Vėl viskas tarsi buvo gerai. Tačiau mama akivaizdžiai nesutarė su seneliu. O Martynas su Gerda jai pritarė ir tik ją palaikė. Savaime suprantama, aš taip pat myliu savo mamą, tačiau ji mane paliko. Paliko visai vieną. Išėjo be jokių paaiškinimų, o dabar, grįžusi, ji tikisi, kad viskas bus po senovei ir gręžia dantį ant senelio. Stengiausi ją suprasti, bandžiau ją pateisinti. Ir nesugebėjau. Klausiau jos pykčių, jos šauksmų ant vaikų bei senelio, tačiau atrodė, jog seneliui vis viena, o vaikams ji buvo Dievas. Supratau, kad jai sunku po tėčio mirties, tačiau kuo toliau tuo labiau galvojau, jog ji peržengė visas ribas.
Kalbėjau apie tai su močiute. Ši sakė, jog mamai nervai ir visa kita, kad turiu ją suprasti, juk aš tokia protinga mergaitė.
Ėjo laikas. Senelis matė, jog mama jo nepripažįsta, nepriima. Jis apsisprendė. Vieną vakarą man tyliai pasakė, jog taupė pensiją ir nuomosis butą. Kitą rytą jo nebebuvo.
Gyvenom be tėčio, namuose trūko tvarkos ir pinigų. Nors buvo labai gaila, tačiau visus šunis ir katę atidavėm kitiem žmonėm – nesugebėjom jų išlaikyti.
Mama daug dirbo. Namo grįždavo pavargusi ir pikta, vėlai. Nebeturėdavo jėgų net valgyt padaryt. Stengiausi, labai stengiausi padėti Martynui su Gerda, bandžiau bendrauti su jais, paaiškinti, kad dabar, po tėčio mirties, jie nevargintų mamos. Tačiau jie atsikirto šitaip:
-Po tėčio mirties jau praėjo metai ir trys mėnesiai. Mes be tavęs gyvenom metus ir viskas buvo labai gerai. Bet turėjom grįžti čia, pas tave. Ir dabar viskas blogai, nes mamai čia nepatinka, ji čia pikta, o tu viską tik dar labiau gadini. Nustok vadovauti, tu mums ne mama.
Man buvo pikta ir skaudu. Supratau, kad aš jiems nepakeisiu nei tėčio, nei mamos, bet ką man reikėjo daryti? Jie juk mano šeima, aš noriu, kad jiems būtų gerai.
Nesklandumai namuose – nesklandumai mokykloje. Nespėdavau padaryti namų darbų, pamokų metu negalėdavau susikaupti. Mintys vis sukosi apie namus, apie Martyno pasakytus žodžius, apie senelį – kur jis dabar? – apie močiutės ir senelio Antano barnius, apie dėdę Augustą... Negalėjau susitaikyti su mintimi, jog tėčio mirtis ir Augusto trauma yra realūs įvykiai. Visa atrodė kaip sapnas. Šleikštulį kėlė mintis, kad net šis kraupus nutikimas nenutraukė karų mūsų giminėje.
Naktį ir vėl prabudau klykdama. Prakeikti košmarai. Nekenčiu jų. Nekenčiu jų visų. Dar dabar prieš akis iškyla tas vaizdas – lyg visa tai būtų prasidėję tik vakar.
Tie sapnai mane persekioja nuo pat pradžių. Mama liepė gerti raminančius, tačiau jie man nepadėjo. To ir reikėjo tikėtis – juk nuo vaistų sapnai nepriklauso. Močiutė dar iš gyvenimo Kaune laikų turi gerą draugę psichologę, tai pasiūlė kada nors nuvykti pabendrauti su ja, galbūt profesionalė galėsianti man padėti. Laukiau susitikimo su močiutės drauge kaip išsigelbėjimo, tačiau taip pat labai bijojau – o kas, jeigu nesugebėsiu paaiškinti tai poniai kaip jaučiuosi? O kas, jeigu ji mane ne taip supras? O kas, jeigu ji negalės man padėti? O kas, jeigu?...
Ir štai pagaliau ilgai laukta diena – išvažiuojam. Močiutei apie savo abejones nieko nesakiau – būtų nesivežusi. Bevažiuojant žiūrėjau pro langą, stebėjau medžius, laukus, namus ir svarsčiau, ką veiksiu kai užaugsiu, kur gyvensiu, kokią šeimą sukursiu... O autobusas riedėjo ramiai ir iš lėto, tarsi storas begemotas, sugalvojęs persikelti gyventi į kitą vietą ir pakeliui ryjantis stovinčius vėžlius be kiauto visiškai nesidomėdamas, apie ką šie jo prarytieji vėžliai galvoja, ko jie nori. O iš tiesų tai koks tam begemotui skirtumas ką galvoja vėžliai, kaip jie jaučiasi ar kur eina – jam svarbu juos suvalgyti, taip ir autobusui svarbu keleivius gabenti, o ne domėtis apie ką šie galvoja.
Atvykus į Kauną pasijutau tarsi užsieny ir pagavau save galvojant: „Velnias, nemoku rusiškai, kaip aš susišnekėsiu? Va tau ir pravers bjaurioji prancūzų kalba, kurios, šiaip ar taip, net pagrindų išmokt per šitiek laiko nesugebėjau! “ Šitaip pagalvojau ir susivokiau, jog aš visgi esu Lietuvoj, o lietuvių kalbos dar nepamiršau.
Močiutė buvo suplanavusi iš pradžių nuvažiuoti aplankyti mano tetą, kiek vėlėliau supažindinti mane su savo drauge psichologe, o tada, mus palikus vienas pasišnekėti, aplankyti kitas savo drauges iš senų laikų. Taigi, laikydamosios šio plano, nudardėjome troleibuso laidais Eigulių mikrorajono link.
Teta Ieva labai apsidžiaugė mus pamačiusi, nors man pasirodė, kad į mane kažkaip keistai pažvairavo. Nors gal tik pasirodė. Ugnė su Dainium laikėsi gerai, po metų pertraukos vėl lankė šokius, su kolektyvu koncertavo, dalyvavo visokiuose renginiuose. Pamatę mane vaikai apsidžiaugė, pribėgo, apsikabino ir, nesustabdomai plepėdami viens per kitą, nusitempė mane į Ugnės kambarį.
Kambarėlis labai mažutis, mano daiktų čia nei per kur nesutalpintum. Dainiaus kambariukas irgi ne ką didesnis negu jo sesers. Nors, kai pagalvoji, tai per daug mes prisirišam prie materialumo, per daug vertinam daiktus, o žmones – per mažai. Kai žmogus šalia net nesusimąstai, kaip gerai, kad tas žmogus yra tavo gyvenime, negalvoji apie laiką, kurį praleidžiate kartu, kartais net pyksti ant to žmogaus, bet kai jo nebėra ir nebegali jo sugrąžinti, tada verki be perstojo ir galvoji apie gražias vietas, kurias kartu aplankėte, svajones, kurias kartu įgyvendinote, juoką, ir tik tada įvertini tą žmogų kaip teigiamą dalyką, ir tada pradedi gailėtis, jog neįvertinai jo tada, kai galėjai.
-Kaip tau su tuo bernu sekas? – nei iš šio nei iš to paklausė Ugnė.
-Lina turi berną? – nustebo Dainius.
-Apie kokį berną tu čia kalbi? – nesupratau ir aš.
-Apie tą patį.
-O vardas to paties koksai?
-Pamiršau.
-Tai iš kur man žinot apie kokį berną tu klausi? Žinok, ne vieną pažįstu.
-Kam čia tauškiat apie tuos bernus, geriau apie mergas pašnekam, - įsikišo Dainius. Vaikinas metų tik septynerių, o jau apie mergas šnekėtis nori.
-Mergos - terbos, - subambėjau.
-Linut, važiuojam, - nutraukė mūsų tauškimus močiutės balsas iš koridoriaus.
-Na tai aš jau lėksiu, - tarstelėjau Ugnei su Dainium ir nužingsniavau koridorium.
-Taip trumpai tepabuvot, - stovėdama virtuvės tarpdury priekaištavo Ieva.
-Tai, kad to laiko nėra, - standartinę frazę išpyškino močiutė. Tarsi galvotų: „Atvažiavau, pabuvau, kavos atsigėriau, ko dar tau reik? “
-Linut, vaikeli, pasižiūrėk, kaip tu vaikštai! – metė repliką ir man.
-O ką?
-Kinkuoji.
-Nesuprantu, ką tu tuo savo „kinkuoji“ nori pasakyt. Ir iš viso aš nesuprantu, ko visiems taip rūpi, kaip aš vaikštau? Kai eidama pasižiūriu į veidrodį ar vitriną pati sau atrodau visai normaliai, o visiem kliūna.
-Jei visur vaikščiotum taip, kaip vaikštai prieš veidrodį, visada atrodytum gerai, - subambėjo sau panosėj. Apsimečiau kurčia ir paklausiau:
-Ką ten sakei?
-Sakiau: mūsų Linutei turbūt paauglystė.
-Mhm, kurgi ne.
Važiavome „mikriukais“, su močiutės drauge psichologe Anele turėjom susitikti Laisvės alėjoje. Vėl sėdėjau prie lango, tačiau pro jį jau nebesimatė laukų ir miškų, pro langą žvelgiau į daugybę žmonių ir mašinų. Žmonės buvo tarsi skruzdėliukai, lakstantys po savo skruzdėlyną pirmyn ir atgal, o automobiliai – tarsi sraigės, dėl didelio eismo šliaužiančios lėtai, tačiau tai visai nereiškia, kad jos neskuba.
-Išsitrauk tuos siūlus iš ausų vienąkart, - piktai subambėjo močiutė. –Sekantis sustojimas – mūsų.
-Čia ne siūlai, o ausinės, - piktokai atšoviau. –Galėtum jau ir atsimint.
-Mhm, ausinės... Klausyk, nustok čia maivytis, gerai? Jau nusibodai.
Ir vėl. Amžini priekaištai.
-Ba ba ba ba ba, - pasakiau ranka imituodama, jog kalbu. –Ranka, ką nors girdėjai? Lygtais kažkas šnabždėjo...
-Lina!..
-Ša, mūsų sustojimas, einam.
„O Kaune taip gražu, spindi soboras, o man širdy – žaizda... “ – patekus Laisvės alėjon mintyse švystelėjo Biplan‘ų dainos žodžiai. Išties Kaune buvo gražu. Žingsniavome pavasario žiedais pasidabinusia alėja iki kolei močiutė pastebėjo vienoje lauko kavinėje sėdinčią Anelę.
-Štai, žiūrėk! – sušuko. –Ten, prie ano staliuko!
-Močiute! Rodyti pirštais negražu! Ar ne pati kartais mane šito mokinai, a? Labas rytas, štai ir aš, - tariau prisėdusi prie močiutės nurodyto staliuko . –Lina.
Dar ranką ištiesiau.
-Anelė. Malonu.
-O čia mano močiutė Milda, - pristačiau močiutę, kuri visa uždususi ką tik atlėkė prie mūsų. –Jūs, jei neklystu, esat draugės.
-O, sveika, Mildute! Kaip seniai nesimatėm!
Moteriškės apsikabino ir pradėjo taukšti visokius niekus. Ve.
-Sėskis, Mildut. Tai čia toji tavo anūkėlė, - nužvelgė mane ponia Anelė. –Tiesą sakant tai aš tave šiek tiek kitaip įsivaizdavau.
-Visiškai suprantu, - tariau žvelgdama tiesiai į rudas akis. –Tikėjotės pamatyt viskuo nepatenkintą paaugliūkštę, keliančią galybę problemų, nuolat bambančią ir nesugebančią susitvarkyt su savim. Ar aš klystu?
-Gal šiek tiek perdedi. Aš galvojau apie jautrios sielos menišką mergaičiukę.
-Taip mane močiutė nupiešė? Tikriausiai neatitinku jautraus žmogaus standarto.
Žiūrėdama tai moteriškei į akis paslapčiom ją nužvelgiau. Man ji pasirodė truputėli keistoka – aš žinau, kad ji močiutės metų, vadinasi šešiasdešimties, o apsirengusi ji visai dailią gėlėtą berankovę suknelę, kuri nesiekia kelių ir atrodo per trumpa. Niekada nebuvau pagalvojusi, jog šešiasdešimtmetės močiutės nešioja tokio ilgio sukneles. Plaukus ji turi ilgus, tamsius ir nė trupučio nežilstelėjusius (tikriausiai dažo) ir, kas dar man pasirodė keistoka, plaukus ji nešioja palaidus. Ir nagus nusilakavusi. Raudonai.
-Nesilaikau standartų, aš turiu savo nuomonę. Tavo močiutė man sakė, kad esi labai gera mergaitė.
-O ką, tokia neatrodau? Padavėja, galima man kavos?
-Taip, žinoma. Jums juodos?
-Kapučino.
-Taip. O jūs ką nors užsisakysite? – padavėja žvilgtelėjo į močiutę.
-Ne, ačiū, aš tuoj lėksiu.
-Taip, žinoma. Kavytę tuojau atnešiu.
-Dėkui.
Močiutė atrodo kažkokia pikta. Turbūt nepatenkinta mano elgesiu ir kad geriu kavą.
-Atrodai... kaip čia tau pasakyt... kaip devinto dešimtmečio panelė... taip, panašiau... o dabar dvidešimt pirmas amžius... atrodai... truputėlį...
-Nešiuolaikiška? – išsišiepiau ir pasitaisiau nusmukusią seno džinsinio mamos kombinezono šleiką. –Na stengiuosi.
Atrodo, ponia Anelė šiek tiek pasimetė. Negalvojau, jog psichologai kada nors pasimeta, o jei ir pasimeta, tai sugeba to neparodyti. Ką gi, visi mes juk žmonės.
-Tiesą sakant kai močiutė pasakė, kad susitiksim su jumis, psichologe, kažkaip įsivaizdavau kitokią aplinką.
-Nejaugi? Kokią aplinką įsivaizdavai?
-Tai aš jau lėksiu, - matydama, kad pokalbis užsimezgė, tarė močiutė.
-Štai jūsų kava. Skanaus.
-Dėkui. Iki, močiute. Sėkmės. Telefoną turi?
-Aha. Jeigu kas – skambink.
-Tai kur tikėjaisi susitikt? – šiek tiek patylėjusi paklausė Anelė. Ji sėdi atsilošusi, žiūri tiesiai į akis, atrodo pasitikinti savimi, tačiau pasikėlusi. Kažkokia truputį nemaloni.
-Kabinete.
-Kokiam kabinete?
-Jūsų. Jūs juk psichologė. Psichologai turi kabinetus.
-Hmm, na matai, iš tikrųjų aš nesu psichologė. Matai, aš, kaip ir tavo močiutė, dirbau senapit stoty. Ten mes ir susitikom su tavo močiute – buvom bendradarbės.
- Bet... Man močiutė sakė, kad jūs psichologė... – dabar pasimečiau aš. Močiutė mane apgavo?
-Tiesą sakant, tai aš lankiau psichologijos paskaitas kai mokiausi universitete ir darbe, jei kam nors iš bendradarbių iškildavo kokių sunkumų, visada stengdavausi padėti, patarti, paguosti. Galbūt todėl Milda tau ir pasakė, kad aš psichologė.
-Močiutė sakė, kad jūs pasisiūlėte man padėti.
-Mes su Milda visada buvom geros draugės.
-Ar todėl ji jums papasakojo apie mane?
-Apie tave dar daug ko nežinau.
-Kad man reikia pagalbos?
-O tau jos reikia?
Sutrikau. Sukta moteris, moka šnekėtis. Greitai užsidėjau kitą kaukę.
-O ką jūs apie mane žinot?
-Aš pirma tau uždaviau klausimą.
-Tai pirma ir atsakykit.
Trumpas šypsnis moters veide.
-Žinau nedaug.
-Klausiau ne to.
-Atsiprašau?
-Klausiau ne kiek, klausiau ką. Kad žinote mažai jau minėjote anksčiau.
Šaunuolė, nepasimesk.
-Žinau, kad autoįvykyje žuvo tavo tėvas, kad tu dėl to labai išgyvenai. Apie tavo senelio ir mamos keliones taip pat girdėjau.
-Girdėjote?
-Milda daug nepasakojo. Apie Editą, spėju, jai kalbėti sunku, o ant tavo senelio... Švelniai tariant, šiek tiek pyksta.
-Ji neturi ko ant jo pykt.
-Taip manai?
-Taip.
-Tu dar labai jauna, nepatyrus. Paaugsi – suprasi.
-Ką suprasiu?
-Kad gyvenimas ne rožėm klotas.
-Jūs manot, aš taip galvoju?
-Visi jauni žmonės taip galvoja. Ir aš tavo metų taip galvojau.
-Aš ne visi. Beje, jūs žinot kiek man metų?
-Keturiolika?
-Man septyniolika. Prieš tris metus mirė mano tėtis, mama buvo mane palikus, o kai po metų grįžo, buvo visai kita, brolis su sese manęs nekenčia, jūs galvojat, kad aš nežinau, ką reiškia vienatvė ir netektis?
-Gal ir žinai. Kaip tavo reikalai mokykloje?
-Geri.
-Papasakok plačiau.
-Kaip plačiau?
-Kaip sekasi mokslai?
-Gerai.
-Milda sakė, kad nelabai, kad nesimokai.
-Ji daug šneka.
-Koks tavo vidurkis?
-Aštuoni kablelis penkiasdešimt šeši.
-Nemeluok.
-Kodėl turėčiau meluot?
-Nežinau. Tokia situacija tavo namuose, turėtų būt sunku mokytis.
-Aš stengiuosi.
-Aišku. Koks dalykas tau labiausiai patinka?
-Matematika, tik šiais metais sunkiau sekasi. Ir lietuvių kalba patinka, dabar literatūrą mokomės, gramatikos nekalam, tai gerai.
-Tai tikslieji ar kalbos?
-Nežinau. Nei tas nei tas.
-O gal ir tas ir tas?
-Gal.
-O kaip menai?
-Baigiau dailės mokyklą, bet vis tiek piešiu kaip penkių metų vaikas. Nors ne, ir tas dar nupieštu geriau.
-Kodėl taip sakai? Jei įstojai į dailės mokyklą, vadinasi moki piešti, bet ko juk nepriima.
-Galėčiau piešti gražiau.
-Aišku. Kur planuoji stoti?
-Norėčiau į mediciną.
-Mediciną? Labai brangu.
-Žinau. Bet ar apie tai mes susitikom kalbėtis?
-Turbūt ne.
-Neturėtumėt man užduoti kokių nors klausimų? Kaip aš jaučiuosi ar panašiai? Padavėja, dar vieną kapučino!
-Žinoma, - jauna mergina baltais tvarkingais marškiniais praeidama pro mus paėmė tuščią kavos puodelį.
-Seniai geri kavą?
-Ne. Juodos niekada negeriu. Ir šiaip, man labiau patinka arbata.
-Kaip tau reikalai su vaikinais?
-O kodėl jums iškilo šitas klausimas?
-Nežinau, šiaip smalsu. Po tėčio mirties turbūt sunkiai bendraujasi su vyriška lytim?
-Bendraujasi tai man su jais gerai.
-Taigi vaikiną turi?
-Ne.
-O gali atsakyt, jeigu ne per daug asmeniška, kiek vaikinų esi turėjusi?
-O Dieve.
Negaliu patikėt. Ji šito paklausė. Ir kodėl visus tai domina? Kad ir su kokiu vaikinu susipažinčiau, jis paklausia to paties. Na gerai, čia gal internetiniai, ne rimti. Bet vis dėlto, kodėl visus taip domina? Kai susipažįstu su žmogum, man kažkodėl įdomiau ką jis mėgsta, o ne kiek partnerių turėjo. Anelė keistai į mane žiūri. Tas mano „o Dieve“ tikriausiai buvo ne laiku ir ne vietoj. Susimoviau.
-Kas? Ar aš ko ne taip paklausiau?
-Ne, viskas gerai, tik man keista, jog žmones šitas klausimas domina.
-Kaip suprantu, ne pirma šito paklausiau?
-Ne. Nesu turėjusi vaikino.
Žmonės ateina ir išeina, mes sėdim. Alėja praeina daug įvairių žmonių, grupelėm, poromis ar po vieną.
-Oi, atsiprašau, - tarsteli tamsiaplaukė ilgomis kojomis ir mini sijonėliu, pirkinių maišeliu netyčia užkliudžiusi mano kėdę.
-Nieko tokio, - atsakau. Kitoje alėjos pusėje prie drabužių parduotuvės įsitaisęs invalido vežimėlyje sėdi benamis ir, ištiesęs purviną kepurę su snapeliu, prašo išmaldos. Parduotuvės apsauginis jį tuoj išvarys, jis atbaido pirkėjus. Ant suoliuko prie medžio sėdi vaikinas suplėšytais džinsais ir auskaru nosyje, bando prisidegti cigaretę, jam nesiseka. Bandau pagauti jo žvilgsnį. Vaikinas vis brauko degtukus į dėžutę, brauko ir brauko vieną po kito, tačiau cigaretė vis neužsidega. Baigėsi degtukai. Vaikinas nusikeikia ir pakelia akis. Nusuku žvilgsnį.
-Ei, gal turi ugnies?
-Nerūkau, - už abi atsako Anelė. Ištiesiu jam žiebtuvėlį.
-Dėkui. Kas tu?
-Lina. O tu?
-Spyglys. Anksčiau tavęs čia nemačiau.
-Gera klyčka. Nevietinė.
-Klausykite, jaunuoli...
-Atsiprašau, močiut, kalbuos su pana. Iš kur?
-Iš namų. Klausyk, o kodėl tu Spyglys?
-Šiaip.                                                                                           
-Šiaip nebūna.
-Tau ne. Man taip. Gal dar susitiksim, - mirkteli akį. –Ponia, - linkteli Anelei kilsteldamas nuo galvos nematomą kepurę.
-Lina Lina Bambolina, - dar galėjai išgirsti jį dainuojant.
-Iš kur pas tave žiebtuvėlis, panelyt?
-Jei taip griežtai – aš su jumis nesišneku.
-Negąsdink. Tau čia manęs reikia, ne man tavęs.
-Čia ne mano žiebtuvėlis. Draugo.
-Kur jau ne.
Anelė žiūri kažkur į toli. Nuaidi merginos juokas. Kavinėje pradeda groti Madonnos dainą.
-Jis tikrai ne mano. Pažįstu tokį vaikiną, Darių. Kaime jį visi Dariuku vadina, o mieste – Darium. Kartais Dariūne, bet dažniau Darium. Jis Roko draugas.
-Kas tas Rokas?
-Mano pusbrolis.
-Ir prie ko čia tas žiebtuvėlis?
-Darius rūko. Kartą paprašė pasaugot žiebtuvėlį, nes neturėjo kišenių, taip pas mane ir užsiliko.
-Tai kaip jis iki tavęs tą žiebtuvėlį atsinešė, jei neturėjo kišenių?
-Aš atėjau pas jį, jis rūkė. Sugalvojom išeit pasivaikščiot po kaimą, tingėjo eit į kambarį pasidėt, todėl paprašė, kad įsidėčiau pas save. Taip ir liko.
-Cigarečių pasaugot neprašė?
-Ne. Kai ėjo parūkyt iš namų iš pakelio paskutinę pasiėmė ir pakelį išmetė.
-Matai kaip čia su jumis įdomiai. Tai su tuo Darium nedraugavai?
-Draugavau. Kaip su draugu.
-Kodėl ne rimčiau?
-Todėl. Nežinau. Turbūt nedominau.
-Tu graži mergina.
-Visi suaugusieji taip sako. Tikriausiai yra šventai įsitikinę, kad pergyvenu dėl savo klišų kojų ir bando paguost. O aš visai nepergyvenu. Man nerūpi.
-Nejaugi?
-Nerūpi.
-Papasakok apie savo vaikystę, - pakeitė temą Anelė. - Papasakok pirmą įvykį, šovusį galvon.
-Kartą su močiute buvom prie prūdo, nežinau, ką ten veikėm, tikriausiai ji laistė šiltnamį ar gėlių darželį ir mes nuėjom pasisemti vandens. Neatsimenu, kiek man buvo metų, gal šešeri, o gal ir ne. Taip, mes sėmėm vandenį, buvom prie pat vandens. Buvo vasara. Staiga iš už tvarto išlindo toks seneliukas, Jonas ar Petras, nebeatsimenu. Jis dirbo pas močiutę, padėdavo prie gyvulių, nors močiutė su seneliu jų beveik neturėjo, tik kiaules iš pradžių laikė, vištas dar ir daug triušių, dar jis ravėdavo daržą ir panašiai. Taigi, atėjo tas seneliukas, visada susikūprinęs, raukšlėtu veidu, ilgais garbanotais plaukais, kaštoninės spalvos ūsais, kepurike, jam kažko reikėjo ir jis pašaukė močiutę. Močiutė nuėjo su juo už tvarto. „Tik niekur neik, “ – dar pasakė. Ji nuėjo ir vis negrįžo. Jos nebuvo kokias penkias dešimt minučių, bet tada, jos belaukiant, laikas slinko baisiai lėtai. Užsinorėjau į tualetą. Močiutė liepė niekur neit, bet pagalvojau: „o kas čia tokio, tik į tualetą ir atgal. Negi siusiosi čia vidury kiemo. “ Ir nuėjau. Jau ploviau tualete rankas, kai išgirdau močiutę šaukiant mano vardą. Nuėjau į virtuvę ir pažiūrėjau pro langą, pro jį matėsi visas kiemas. Pamenu, tada pagalvojau, jog močiutė išprotėjo – ji lakstė aplink prūdą ir šaukė mano vardą. Tada nutilo, kai kitas darbininkas, stovėjęs angaro kieme, pasakė, kad aš nuėjau į gryčią. Išėjau į kiemą, o močiutė, visa apsiašarojusi, pribėgo prie manęs ir apkabino. Pasakiau močiutei, kad labai norėjau į tualetą, todėl ir parėjau namo. Prieš keletą metų paklausiau močiutės, dėl ko ji tada taip siaubingai klykė. Žinot, ką ji atsakė? Ogi ji tada pagalvojo, kad aš paskendau.
-Ir?
-Kas ir?
-Ko galėtume pasimokyti iš šito įvykio?
-Kad nereikia panikuoti be rimtos priežasties.
-Tai manai, kad tavo nuskendimas yra per maža priežastis jaudintis?
-Tariamas nuskendimas. Aš buvau tualete.
-Bet juk tavo močiutė išsigando. Pabandyk save įstatyt jos vieton.
-Ji net nebandė manęs ieškoti. Ji iškart įsivaizdavo blogiausia. Bet jei ir būčiau paskendusi, tai lakstydama ir šaukdama tikrai nebūtų manęs prikėlusi.
-Taip, nebūtų. Bet ar tu nesijaudintum?
-Jaudinčiausi. Bet čia ne vienintelis kartas, kai močiutė pagalvojo, kad miriau. Arba kad tuoj numirsiu.
-Kaip suprast?
-Na buvo čia tokia viena istorija...
-Kokia? – smalsumu žybtelėjo rudos lapės akys.
-Jau ilgai šnekamės.
-Kiek valandų?
Rankai beįlendant kišenėn mobilaus, šis suskamba.
-Klausau, - atsiliepiu. – Taip, mes vis dar šnekam. Taip. Ką? Kur tu nakvosi? O tai mes šiandien namo negrįšim? Kaip tai aš grįšiu? Močiut, gal... Aš gi Kauno nežinau!
Močiutė man aiškino, kaip nuvažiuot iki stoties, aš tuo tarpu stebėjau prieš mane sėdinčią moterį, o ši stebėjo mane. Močiutė šnekėjo, tačiau aš nesiklausiau.
-Močiute, aš gal galiu nakvoti pas Ievą?
-Tu nesiklausei, ane? – po trumpos pauzės ištarė.
-Nelabai.
-Ieva turi svečių.
-Čia dabar? Gi nelaukė ji jokių...
-Ša. Aš nakvosiu pas Zitką, o tu važiuok namo. Į stotį reikia važiuot antru troleibusu, paskui ten susižinosi. Troleibusas – už pusvalandžio.
-Aha. Tau ten gerai bus nakvot?
-Tai žinoma.
-Gerai. Iki.
-Iki.
Padėjau ragelį.
-Dabar pusė šešių, - kišdama telefoną kišenėn pasakiau. Kilstelėjau akis – rudas lapės žvilgsnis vis dar įbestas į mane.
-Su močiute kalbėjai?
-Taip.
-Kur ji?
-Pas draugę.
-Pas kokią draugę?
-Nežinau.
-Tai nepasakė vardo?
-Sakė. Neužfiksavau.
-Kur nakvosi?
-Autobusų stoty ant suoliuko.
-Jums dar ko nors? – staiga susidomėjo baltmarškinė padavėja.
-Sąskaitėlę prašom.
-Jums bendrai paskaičiuoti?
-Ne.
Aš kalbėjau su padavėja, o Anelė nenuleido nuo manęs akių. Tas jos žvilgsnis – kiaurai veriantis. O pas mane ant širdies – uždanga.
-Bandai būti savarankiška? – pabandė įgelti močiutės draugė padavėjai nuėjus.
-Bandote būti jaunatviška? – atkirtau. Lina, nebandyk pasiduoti šiai moteriai. Ji tarsi nesureagavo į mano žodžius. –Važiuosiu namo.
-Jau dabar?
-Troleibusas už pusvalandžio.
-Žinoma.
-Štai sąskaitėlė.
-Ačiū.
Dešimt litų vien už kavą. Oho. Vis dėlto didmiestyje kainos kosminės.
-Palydėsiu tave iki autobusų stotelės. Į kurią tau liepė močiutė eiti?
-Kęstučio gatvėje.
-Čia visai netoli.
Atsistojome. Pūstelėjo lengvas vėjelis, kuriame plaikstėsi jaunatviška Anelės suknelė ir juodi ilgi plaukai. Alėja pilna žmonių, visi skuba, lekia, tarsi kažkur vėluotų. Einame neskubėdamos, bet tyliai.
Stotelę pasiekėme pačiu laiku – tik mums įžengus į autobusų stotelės teritoriją į ją įriedėjo troleibusas. Atsisveikinau su Anele. Nepastebėjau, kaip greitai laikas prabėgo. Jis visada šitaip elgiasi – prabėga per greit. Namo beriedant autobusu dienos įspūdžių prisiminimai graužė akis. Martyno džiaugsmas, kad išvažiuoju visai dienai, o gal ir ilgiau. „Dabar galėsiu būt prie kompo kiek norėsiu, “ – sušuko. Mamos paliepimas būti atsargiai. Tik ko ji liepė saugotis – ar kišenvagių, ar per didelio atvirumo svetimam žmogui? Kelionės autobusų stotelės link metu užklupęs lietus ir peršlapę drabužiai. Kreivas Ievos žvilgsnis. Ugnės ir Dainiaus džiaugsmas mane pamačius ir linksmai beplaukiojanti akvariume Dainiaus varlė Bulvė. Ties šita vieta sustojau. Ar varlės jaučiasi vienišos? Staiga šovė į galvą mintis: reikės grįžus namo pagauti Bulvei draugę. O gal ir draugas pasitaikys. Autobusas staiga sustoja pažįstamoje aplinkose.
-Ei, mergaite! – šūkteli vairuotojas. –Tavo stotelė!
-Ačiū! – išsiviepusi šūktelėjau ir iššokau iš autobuso.
-Kitą kartą nepamiršk skėčio! – dar šūktelėjo ir nuvažiavo. O aš pagalvojau, kad dabar norėčiau gulėti aukštoje žolėje prie ežero ir klausytis varlių kurkimo. Ir kad ateitų lietus.