Žmogus, norėdamas parodyti kaip myli kitą žmogų, jam dovanoja gėlių. Tuomet tos gėlės tampa stebuklingos — įgauna meilės galių. Ypač šios galios pasireiškia tada, kai žmogus išmeta kito su meile dovanotas gėles į šiukšlinę. Gėlės esančios šiukšlinėje su kitomis šiukšlėmis, vėliau atsiduria šiukšlynę. Ir jei tas gėles suranda koks nors nelaimingas žmogelis kuisdamasis tarp šiukšlių, tai jam labai pasiseka — dažniausiai jis suranda savo antrąją pusę. Taip nutiko ir šiukšlyne gyvenančiam Linui, kuris atsitiktinai rado didžiulę rožių puokštę. Tos rožės buvo suvyniotos į baltą popierėlį, ant kurio matėsi raudonas užrašas: „Tu mano meilės stebuklas”. Tą pačią dieną, apdriskusiais drabužiais dėvintis Linas, vaikščiojo gatve su gėlių puokšte ir pastebėjo nuostabiai gražią merginą. Jis suprato, ką turi daryti — įteikti šią puokštę jai. Jis priėjo arčiau jos ir tie jos nuostabūs plaukai taip jį užbūrė, kad jis nebegalėjo tarti nė vieno žodžio, tačiau jis įteikė tą puokštę jai. Ji iš pradžių nustebo, bet paskui, kai perskaitė ant puokštės parašytus žodžius, tarė jam nusišypsojusi:
— Labas, mielas keistuoli...
— Labas, nuostabioji panele... – pasisveikino vaikinas, jau atgavęs kalbos dovaną.
— Tu turbūt išleidai paskutinius savo pinigus, kad tik mane nustebintum?!. Aš niekad netikėjau meile iš pirmo žvilgsnio, kol nesutikau tavęs, mano mielas keistuoli...
— Aš išvis netikėjau meile... Bet dabar, kai sutikau tave, pajutau keistą plazdėjimą krūtinėje...
Jie dar ilgai kalbėjosi, kol galiausiai suprato negalintys vienas be kito gyventi...