Gražioji gėlių princesė

Kartą, labai seniai, kai miestų dar nebuvo, o kaimo gyvenvietės tik kūrėsi, didžiuliuose rožių ir tulpių laukuose gyveno magišku žvilgsniu visus vaikinus užburianti rudaplaukė mergina, netoliese esančio kaimelio gyventojų praminta gėlių princese. Ji tose laukuose buvo tokia laisva — ji tiesiog skrajojo tais pasakiškais gėlių laukais tartum kregždutė. Jai šis išsvajotas gėlių rojus buvo daugiau nei namai — tai buvo jos dvasinė buveinė, kurioje ji galėdavo atsipalaiduoti ir niekieno netrukdoma svajoti. Tačiau ji nesijautė labai laiminga — jai kažko trūko. Gal kokio princo, kuris ją apkabintų, saldžiai pabučiuotų, o ji galėtų prie jo švelniai prisiglausti. Tuomet ji jaustųsi esanti tikrų tikriausiame rojuje. Todėl ji, vieną gražią dieną, nusprendė išeiti į netoliese esantį kaimelį paieškoti sau mylimo bernelio. Ji klaidžiojo po kaimelį ir atsitiktinai pamatė raumeningą vaikiną. Ji tą pačią akimirką, vos tik jį pamatė, savoje krūtinėje pajuto stiprų plazdėjimą ir suprato, jog šis vaikinas bus jos princas. Kai ji priėjo dar arčiau jo, vaikinas jai nusišypsojo ir maloniai prabilo:
— Labas, gražioji gėlių princese...
— Labas, nuostabusis mano svajonių prince, – su šypsena vaide atsakė gėlių princesė.
— Tai kaip sekasi gyventi gėlių rojuje?
— Pasakiškai puikiai... Tik man kažko trūksta... Galbūt tavęs?!
— Man irgi tavęs labai trūksta... Vos tik pažvelgiu į tavo žibančias akis, iškart suprantu, jog su tavimi aš nugyvenčiau ilgą ir lamingą gyvenimą.
Jis ją apkabino ir po kelių akimirkų saldžiai į lūpytes pabučiavo ir ji visa jo rankose suvirpėjo... Ji tą akimirką buvo devintajame danguje. Jai neberūpėjo tas gėlių laukas, nes jos širdy visiškai užvaldė meilė.