Aš – pelkė

Kada po lietaus, kada ir išpylus
Iš gaisrinės žarnos vežiotą bidoną,
Glaudžiuos į duobelę slėnesnę, negilią,
Kad vyrai matytų iš priekio, iš šonų.

Sutraiško man sielą mužikiški ratai,
Išspaudžia iš kūno gyvybę ir norus,
Bet jų nors trumpam naktimis atsikračius,
Atgaunu save ir elgiuosi padoriai.

Kaip kraujas pajuodęs į pelkę sugrįžta,
Vanduo ir tirštimas su batais išspaustas,
Nereikia man didelio siekio ar ryžto –
Šalia pravažiavę grąžina man srautus.

Manęs nesuteršia kaip ežero gėlo –
Iš padugnių mano pasaulis supiltas,
Ir saulė kai spindi aukštai pasikėlus
Tuo atspindžiu baltu aš žadinu viltį.

Aš būčiau kaip kekšė, jei kojas turėčiau,
To purvo užtektų ir saulei, ir vyrams,
Aš blogio ir gėrio sunarpliotas spičius,
Nuo kojų ir ratų kietumo suiręs.