Keistenybių gelmė

Laikraščio antraštė: "Siautėja serijinis žudikas"


------

Sėdėjau susimąstęs. Kadangi sėdėjau ant lubų, tai atrodė gana keistai. Atrodė mano papūgai, kuri čia ne prie ko, jei jau tiesą sakant.
O tokie dalykai man nutinka gana dažnai. Kasdien.
Keistenybės prasidėjo prieš keturias dienas.
  O juk visai neseniai buvau paprastas bibliotekininkas. Nekenčiau knygų. O tai gana keistas požiūris, turint omeny mano profesiją. Deja, tai ne nuo manęs priklausė. Biblioteką man mirdamas paliko tėvas ir paskutinis jo noras buvo: "Sūnau, būk bibliotekininkas, kaip, kad aš buvau" . Taigi, vykdau tėvo valią. Esu toks akiniuotas, negražus, spuoguotas bei susivėlęs vyras. Man dar tik trisdešimt septyneri, o aš niekada neturėjau merginos. Žinoma, kas gali mylėti bibliotekininką nekenčiantį knygų? Bet štai, pas mane užsuko nuostabaus grožio, dideliais papais (man visada patikdavo merginos su dideliais papais)  mergina ir paklausė, ar neturiu kokios fantastinės knygos su erotikos elementais. Truputį sutrikau, o mergina nesulaukusi atsakymo nuėjo ieškotis knygos pati. Po maždaug trijų minučių ji grįžo, nešina "Nuogųjų vyrų planeta". Užregistravau knygą žurnale ir staiga ant žemės pastebėjau kažkokį daiktą. Blizgantis daikčiukas matyt iškrito iš seksualiosis merginos rankinuko. Pašokau nuo kėdės norėdamas ją perspėti, bet ji jau buvo dingusi.
  Pakėliau daiktą nuo žemės. Tai buvo kažkoks uždaras puodukas su "snapeliu" . Ant šono vos vos matėsi kažkoks apterliotas užrašas. Paseilėjau pirštą ir pavaliau. Užrašas buvo toks: "Jei gali perskaityti šitą užrašą - džino reikia laukti po lygiai trijų sekundžių" . Na, po trijų sekundžių iš puoduko šnypšdamas išlėkė džinas, tuomi mane siaubingai nustebindamas, kadangi aš netikėjau fantastiniais dalykais. Išvis nekenčiu fantastikos! Ir še tau! Džinas!
Būtybė nužvelgė mane kritišku žvilgsniu.
- Vėl persirengei vyru? - paklausė manęs džinas, - na ir iškrypėliai jūs. Žmonės.
- Ne ne... - pradėjau teisintis aš.
- Tik nesakyk, kad tave kasnors perrengė, - prunkštelėjo jis ir nusisuko, - beje, tau liko trys sekundės paskutinio noro sugalvojimui.
Nespėjau net pasiaiškinti, kad aš visai ne ta moteris, kad man pagal pasakas turi priklausyti trys norai ir taip toliau. Visas mano sušiktas gyvenimas praskriejo man prieš akis. Atsivėrė neribotos galimybės, neregėti vaizdai... Bet aš, kadangi esu visiškas nevykėlis, tesugebėjau išdrebėti:
- Noriu, kad mano gyvenimas būtų įdomesnis...
- Gerai, savaitė įdomaus gyvenimo. - paprastai ištarė džinas ir pranyko. Pranyko su visa savo "lempa".
Va nuo tada pradėjau gyventi įdomiai. Pasitikrinau savo elektroninį paštą ir spėkit ką jame radau?! Ogi laišką nuo savo tėvo, kuris pasirodo visai nemirė, bet inscenizavo savo mirtį ir dabar gyvena Australijoje. Taigi, man visai nereikia vygdyti jo "paskutinio noro" (kad aš būčiau bibliotekininkas). Taigi biblioteką aš padegiau. Nežinau kodėl, bet taip atrodė teisingiausia. Kitą dieną pastebėjau, kad mano šaldytuvas pilnas alaus ir kai išimi vieną butelį ir uždarai šaldytuvą - atidarius ten stovėdavo naujas butelis. Beje... mečiau žvilgsnį į veidrodį. Mmmm... gražuolis tikras. Nusikirpęs, susišukavęs, jokių spuogų ir tie stilingi akinukai...
Trečią dieną man, iš pat ryto paskambino mano mokyklos laikų draugė bei meilė Rūta ir pasiūlė susitikti. Kai susitikom, aš pastebėjau, kad jos papai dar didesni negu anksčiau, o tai mane labai pradžiugino. Ypač tada kai su ja mylėjaus. Staiga sužinojau, kad man priklauso tas didžiulis limuzinas stovintis šalia restorano durų. Limuzinas buvo pilnas pinigų. Mes su Rūta pasimylėjom ir tarp jų.
  Ketvirtą dieną manęs pradėjo nebeveikti fizikos dėsniai ir biologijos dėsniai (jei tokie egzistuoja) taip pat. Taigi, skraidžiau po kambarį krapštinėdamas straubliu savo peleką ir mąsčiau, kad savaitė įdomaus gyvenimo yra truputėli per daug. Va, kaip jau rašiau, sėdžiu ant lubų ir mąstau. Staiga atsiveria mano buto durys, įeina žmogus su medžiokliniu šautuvu ir šauna į mane. Spėkit ką? Ogi nieko. Aš dar ir nemirtingas prie viso kito. Žmogus uždaro duris ir išeina. (Ne ne, aš tikrai niekuo nebesistebiu nuo to laiko kai pamačiau džiną, taigi nesistebėkite ir jūs). Kai sutemo nusprendžiau miegoti ant lubų.
Nes mano kaktusas surijo mano lovą.
Penktąją dieną pabudau ir supratau, kad nemirtingumas visai neblogas dalykas. Žmogus su šautuvu ateidavo kas pusvalandį ir vis šaudavo į mane. Kartais vietoj vyro ateidavo mergina ir stebėdavo mane plūduriuojantį palubėj. Susidomėjau kaip aš atrodau, todėl pažvelgiau į veidrodį. Hmmm... Ne, nieko panašaus žemėje nėra. Aš gana unikalus.
  Mano kaktusas suėdė mano kėdes.
Šeštąją dieną supratau esąs nėsčias. Šaunumėlis. Pagimdysiu panašių į save. Susivėmiau.
Paskui atėjo moteris (ta kuri stebėjo mane palubėj) ir pareiškė, kad aš kiaulė neištikimas ir šis kūdikis visai ne nuo jos. Nesupratau ką ji turėjo omeny.
Pagimdžiau delfinuką. Mielas gyvūnėlis, bet greit nugaišo be vandens.
Mano papūga suėdė mano katusą.
Septintąją dieną pabudau visai nebe namie. Atidžiai apžiūrėjau save. Šiandien aš nematomas. Aplink mane irgi nieko nėra. O, šaunumėlis.
Aš niekas.
O kadaise buvau bibliotekininkas...


----

Laikraščio antraštė:
"Paskutinė narkotikais žmones nuodijančios žudikės auka buvo vargšas bibliotekininkas, komoje išgulėjęs septynias dienas"