77 paukščiai

Atskrido 77 paukščiai
Ir juokėsi iš mano nugyvento laiko,
Nors patys juos aštriais snapais kapojo ir surijo.
Paskui, sustoję į eilę, užtraukė skambią giesmę.
Girdėjosi čiulbesiai,
Skambūs akordai ir balsai,
Pavasario varlių kvarkimas.
Iš giesmės į mane byrėjo žiedlapių sniegas,
Tėvų namuose, Mosėdy
Vaikščiojau po saulėtą jaunystės kiemą.
Artėjo prie manęs žiemos vakaras –
Snieguotu baltu keliu pro Šėmos namą
Praėjo liekna mergaičiukė
Juodu paltuku ir skarele.
Ji nieko man nepasakė,
Tik vakaras kvepėjo sniegu
Ir akyse žydėjo drovus jaudulys.
Ir giesmė užgeso,
Nes paukščiai lesė mano laiką,
Aš fakyru raičiausi laiko dulkėse
Ir nieko daugiau nemačiau.
Tik paukščių daugėjo.
Ir paukščiai noskrido į Mosėdį,
Nusileido ant sesers ir tėvų kapo,
Klaipėdoje aplankė brolio Henriko,
Telšiuose – Juliaus kapus.
Lieplaukėje sulinkusi sesuo
Ganė geltonus minkštus žąsiukus ir ravėjo daržą,
Ir Šiaulių sesuo nuo jos neatsiliko.
Po to man ant peties atsitūpė paskutinis –77 paukštis,
Raukšlėtu sparnu švelniai paglostė veidą
Ir pasakė – tu juokis, tada tu gražesnis,
Senatvės raukšlės ištirpsta vilties spindesy.
Ir tas paukštis kilo į dangų
Ir nuskraidino visus 77 paukščius.
Jie kilo aukštai, aukštai,
Savo sparnais nugainiojo juodus senatvės debesis
Ir mano akyse vėl suspindo pavasario saulė.