Likimo dovanos

Rytas, mane pažadina ant palangės krentančio lietaus lašai. Viskas kiek susijaukia, vakarykštė diena vis gi nepraėjo be pasekmių. Mąsčiau prieš užmiegant, mąstau ir dabar, tik vakar buvau per girtas rašyti...

Greit, mano mintys pasisuko link klausimo, kas aš ir kur aš dabar esu. Atsakymas man pačiam nelabai patiko. Mat viskas labai elementaru, per dvidešimt dvejus gyvenimo metus, nespėjau nuveikti nieko dorą ar naudinga. Na nebent įsigijau keletą nevykusių priklausomybių. Vis dar esu finansiškai priklausomas nuo tėvų. O blogiausia tai, kad jau žinau, kad vaivorykštės gale nėra jokio aukso. Ten vien šūdai ir myžalai...

Aš mėgstu skųstis man tai patinka, tada jaučiu minimalų palaikymą iš aplinkos, ant kurios man po truputį norisi tiesiog imti ir nusispjauti. Bet iš tikro labai retai, kada yra dėl ko skųstis. Gyvenimo dovanos dažniausiai krenta iš dangaus, jų tiek daug, kad viskas ima suktis ratu, o mane pykini taip lyg būčiau išgėręs viskio buteli ar sūpavęsis kokioje nors karuselėje. Bet tu negali jų priimti visų, tiesą sakant sau pasilikti, gali tik labai mažą dalį. Kodėl, taip yra aš nežinau, ne aš sistemą kūriau. Likusios gyvenimo dovanos kurių nepriimi teškiasi į kokią nors purvo krūvą šalia tavo kojų. Iš jų nieko nelieka. Tiesiog ji nueina velniop. Kodėl?

Kodėl mes negalime pasiimti visų gyvenimo dovanų, o turime atsirinkti vos kelias pačias svarbiausias. Tai sunku, sudėtinga, vargina, bei skaudina. Visos jos labai svarbios. Kodėl?

Kodėl, turime priimti visas negandas, be jokios atrankos, tiesiog tai kaip šaltas lietus kuris krenta ant tavęs ir akimirksnių paverčia šlapiu nevykėliu viduryje miesto centro. Manyčiau neteisinga kai likimo negandas bei išbandymus turi priimti visus iki vieno, be jokių atsikalbinėjimų, o gyvenimo dovanas atsirinkti. Neturi teisės, pasiimti daugiau negu nustatyta tvarka. Negali turėti visko. Tenka vieną aukoti vardan kažko svarbesnio. Man taip nepatinka, aš noriu visko. Noriu darbo, noriu sėkmės, noriu draugų ir noriu jos. Tačiau visko neturėsiu.

Matyt jei negaliu turėti visko, neimsiu nieko, tai bus paprasčiau. Nereikės savęs kaltinti dėl neapgalvoto pasirinkimo, nes aš būsiu nedaręs jokio pasirinkimo...

Kai apsidarai, pamatai, kad pasaulyje per daug neteisybės. Jos tikrai yra per daug. Didžioji dalis gyvenimo dėsnių, kurių mes negalime pakeisti ar su jais kovo yra neteisingi. Taip tiesiog yra, kaip yra saulė danguje ar kaimynas dulkinantis kaimynę už sienos. Viskas tiesiog taip jau sudėliota, kad nieko nepakeisi.

Kodėl kiekvieną gyvenimo akimirką mes verčiami su kuo nors varžytis ar konkuruoti? Kodėl mums nuo mažų dienų pasakojama, kad turime būti pirmi ir geriausi? Mes kartą visi iki vieno buvome pirmi. Tai vienos svarbiausių lenktynių gyvenime ir jos buvo laimėtos. Todėl nesuprantu, kodėl mus moko, o mes taip pat mokysime savo vaikus būti geležiniais lyderiais, užprogramuotais robotais, siekiančiais mūsų įteigto tikslo. Kodėl mes verčiami skubėti gyventi?

O skubėti gyventi dabar labai populiaru. Tai madingiau už rūkymą ar tatuiruotes, tiesa rūkymas visgi nebemadingas. Tačiau ta nekeičia fakto, kad visi skuba gyventi. Skuba pasiekti tą zoną, kai viskas bus sudėliotą ir jiems liks tik atsisėsti ant fotelio su kokio prabangaus gėrimo taure ir įsijungti televizorių. Taip nebūną, tokios zonos nėra ji neegzistuoja. Todėl, nematau prasmės lėkti ir skubėti gyventi, kai gyventis yra trumpas o jaunystė prabėga akimirksniu. Tai tarsi žaibo blyksnis danguje. Trunka vos akimirką, lyginant su visu gyvenimu. Gaila, kad daugelis to nesupranta, dar labiau gaila, kad patys artimiausi to nesupranta.

Kažkur fone, bet toli, toli, girdžiu paskutinį dainos priedainį, po to liks tik gražiausi paskutiniai akordai, kurie dažniausiai priverčia pakartoti dainą. Tai verčia susimastyti, kaip viskas greit pralėkė ir kiek daug nutiko. Nelabai suvokiu kas vyksta aplink mane, tik matau artėjantį liepto galą ir man darosi baisu. Tačiau aš nepanikuoju, tiksliai žinau ką darysiu kai tėkšiuosi į ledinį gyvenimo ežerą.

Plauksiu, taip kaip ir kiekvienas mano vietoje plauktų. Nesvarbu kad šaltas vanduo gels kojas, nesvarbu, kad mėšlungis trauks raumenis, o širdis norės sprogti nuo šaltesnio už patį šaltį kraujo. Vis tiek teks plaukti. Nežinau ar krante manęs lauks kas nors gero. Blet, aš nežinau ar ten iš vis kas nors lauks, taip pat kaip nežinau ar bus koks nors krantas. Tačiau manęs tai neatbaido, nes ten gali laukti dar viena likimo dovana, arba dar geriau, sena, per klaidą neįvertinta ir nepripažinta, per kančią susigrąžinta ir vėl prarasta gyvenimo dovana.