Bronzinis balandis

I dalis

Popietė pasitaikė pilka ir lietinga. Junas su Sibile stovėjo ant balomis išmarginto purvino šaligatvio krašto ir laukė žalio šviesoforo signalo, leisiančio keliauti toliau. Kuprinė tarsi replės spaudė gležnus Juno pečius, bet šis nedrįso skųstis. Vis dėlto jautėsi maloniai, galėdamas panešti Sibilės vadovėlius ir, stovėdamas prie pat milžiniškos balos, į kurią be perstojo tarsi smulkios adatos krito lietaus lašai, svarstė, jog apmaudu, kad neįsidėjo skėčio. Tuo tarpu Sibilę slėgė kur kas didesni rūpesčiai ir ji visai nekreipė dėmesio į vėsų lietaus vandenį, lašantį nuo šviesių jos plaukų ant rudo megztuko. Sibilė labai troško kuo greičiau viską papasakoti Junui, bet kažkas viduje ją stabdė, todėl, nenorėdama ilgiau su savimi galynėtis, vos užsidegus žaliai šviesoforo šviesai, nutarė atsisveikinti.
- Ačiū, Junai, jau ir taip pakankamai išklydai iš kelio. Toliau aš pati, - pasakė ir, išsitraukusi iš Juno kuprinės savo vadovėlius, nubėgo gatve.

Grįžęs namo, Junas pastebėjo, kad Sibilė pasiėmė ne viską: kuprinės dugne suspaustas ir susilamdęs gulėjo jos matematikos vadovėlis. Nors iki Sibilės namų kelias ilgas, o tądien dar ir anksti sutemo, bet rūpestis ir skrupulingumas, o gal dar kažkas, nepaliko Juno ramybėje. Ilgai nelaukęs, jis vėl užsidėjo ant pečių šlapią kuprinę, apsisiautė lietpaltį ir nėrė į tuščią gatvę.
Kai pasiekė kelionės tikslą, jau buvo praėjęs vakarienės metas. Junas keliskart paspaudė durų skambutį, bet jam teko ilgokai luktelėti, kol šios prasivėrė. Galiausiai tarpduryje pasirodė trapi ir išblyškusi, tačiau meiliai šypsanti Sibilės mamos figūra. Junas žinojo, kad jos mama sunkiai serga, tačiau net nenutuokė, kaip toji liga atrodo. Dabar, išvydus šį pavargusį ir iškankintą veidą, jį nukrėtė šiurpas. Tylėdamas Junas ištiesė vadovėlį ir jau buvo besiruošiąs eiti, bet Sibilės mama jį sulaikė:
- Gal tu galėtum pats jai nunešti? Ji viršuje. Man darosi vis sunkiau lipti laiptais, - balsas skambėjo liūdnai, bet švelni šypsena nepaliko jos lūpų. Junas linktelėjo ir užėjo vidun.
Kambarys skendėjo prieblandoje. Iš pirmo žvilgsnio galėjai pamanyti, kad ten nėra nei gyvos dvasios, tik kiek ilgiau įsižiūrėjęs Junas pamatė iš po lovos kyšančias basas kojas. Kai durys užsivėrė, Sibilė lengvai krūptelėjo, bet, išgirdusi Juno pasisveikinimą, išlindo iš po lovos, laikydama rankose dulkėtą žibintuvėlį, ir dėjosi suirzusi – ko jam čia prireikė?
- Pamiršai štai ką, - tyliai pasakė Junas ir parodė jai knygą. Jam kažkodėl susidarė įspūdis, kad šiuose namuose reikia elgtis atsargiai kaip tūkstančio metų senumo muziejuje ir tyliai kaip skaitykloje. Sibilė paėmė vadovėlį ir sausai padėkojo, o Juno dėmesį staiga patraukė ant lovos išmėtyti šilti drabužiai ir talpi kuprinė, gulinti šalia.
- Tu kur nors išvyksti? – taip pat tyliai kaip ir prieš tai paklausė Junas ir pasiteiravo, ar galėtų prisėsti.

Sibilės mama ramiai miegojo savo kambaryje, užgesinusi blausią naktinę lempą ir padėjusi ant stalo užverstą knygą. Prieš gerą valandą ji paskambino Juno tėvams ir pranešė, kad berniukas saugiai svečiuojasi jos namuose, skanauja karštą šokoladą ir paprašė leisti jam pasilikti iki vidurnakčio.
- Ar negalėtumėte vėliau jo pasiimti? Rytoj šeštadienis – vaikams nereikia į mokyklą. Sibilę ne kasdien aplanko svečiai, ji labai džiaugiasi, norėtų parodyti Junui keletą vaizdajuosčių...
Juno tėvai buvo nuolaidūs ir nesunkiai sutiko, tačiau niekas neįtarė, kad vaikai visai nesirengia žiūrėti vaizdajuosčių.

Gatvės skendėjo klampiame tamsiame rūke. Skubūs berniuko ir mergaitės žingsniai aidėjo galiniuose kiemuose. Jie šliejosi prie sienų, vengdami bet kokio susidūrimo su kitomis tuo metu dar nemiegojusiomis būtybėmis. Junas jautė lengvą pykinimą – jį persekiojo baimė ir siaubas, tačiau Sibilė atrodė pasitikinti savimi ir ryžtinga. Nieko nuostabaus – juk prieš kelias dienas ji jau buvo įveikusi šį kelią viena pati, o dabar ją lydėjo bičiulis. Pasiekę paslaptingiausią ir šiurpiausią miesto kvartalą, kuriame stūksojo seniai nebeveikiantys fabrikai ir gamyklos, apleisti daugiabučiai ir sutręšę mediniai namai, jie sustojo.
- Čia, - tarė Sibilė, - štai tas pastatas. Mačiau, kaip jis praėjusį kartą ten nuėjo ir, man regis, nusileido laiptais į rūsį ar... požemius.
Dar kurį laiką jie pastoviniavo už kampo, kol galiausiai ryžosi prieiti arčiau. Pastatas niekuo neišsiskyrė iš kitų šioje vietoje buvusių statinių: šlykščios, trupančios sienos, aplinkui pilna stiklo šukių ir betono luitų, vietoj durų – tuščios kiaurymės. Įsliūkinę vidun vienoje pusėje jie iš tiesų pastebėjo vos vos įžiūrimą silpną šviesą, sklindančią iš apačios, tačiau laiptų, vedančių ten, nesimatė. Junas atsargiai atsigulė ant pilvo ir pabandė ranka apčiuopti angos kontūrus. Sibilė taip pat prigulė šalia jo. Nei vienas neįstengė nustatyti, kiek metrų skyrė juos nuo vietos, iš kur sklido šviesa, tačiau tvirtas, hipnotizuojantis vyriškas balsas ir džiaugsmingi, pritariantys šūksniai iš ten girdėjosi gana aiškiai.
- Ar čia kalba tavo brolis, Sibile? – paklausė Junas. Sibilė linktelėjo ir pridėjo smilių prie lūpų, paragindama Juną įsiklausyti.
Jaunas, bet griežtas ir rūstokas balsas skambėjo kraupiai. Galbūt todėl Junui buvo labai sunku suprasti žodžių reikšmę – jis pernelyg įsijautė į jų skambesį. Laimei, Sibilė pasirodė esanti atsparesnė Arno balso įtakai ir sugebėjo suprasti didžiąją dalį to, ką jis kalbėjo, tik nugirsti dalykai jos visai nedžiugino... Neilgai trukus balsas nutilo, palydėtas griausmingų šūksnių ir plojimų. Paskutinis dalykas, kurį Sibilė išgirdo, buvo mįslinga frazė: „Taigi, pavadinsime šį projektą BRONZINIU BALANDŽIU“.

II dalis

- Nori pasakyti, tavo brolis sukūrė pavojingą, greitai plintantį virusą, kurį pavadino bronziniu balandžiu, o tuo pačiu - ir vienintelius vaistus, skirtus jam gydyti?
Sibilė linktelėjo.
- Tačiau tie vaistai naikina žmogaus intelektą?
Sibilė dar kartą linktelėjo, žiūrėdama į savo batus.
- Ir visa tai tam, kad Žemėje išliktų tik patys stipriausieji ir dar saujelė išrinktųjų, kuriems tavo brolis suteiks imunitetą tam virusui?
- Taip, Junai.
- O kas bus su tais, kurie, paveikti vaistų, praras gebėjimą protauti ir tam tikra prasme sugrįš į akmens amžių?
- Juos Arnas ketina panaudoti kaip darbo jėgą ir įvairiausių eksperimentų aukas. Mano brolis svajoja sukurti tobulą pasaulį, kuriame viešpatautų tokie, kaip jis.
- Varge... – Junas atsisėdo ant žolės prie didelio akmens, ant kurio buvo užsikorusi Sibilė, ir apglėbė rankomis kelius.
- Juk jam tik aštuoniolika... – sušnabždėjo.
Saulė švietė ryškiai ir skaisčiai, nors šildė menkai. Ruduo buvo beįsibėgėjantis.
- Sibile, mes turime kažką daryti! – staiga Junas pašoko ir susijaudinęs žvelgė į ją, ramiai tebesėdinčią ir pirštais knibinėjančią batraiščius.
- Nusiramink, Junai, - jos balse skambėjo bejėgiškumas, - Mes negalime nieko padaryti.
- O gal visgi galime? – neatlyžo Junas, - Kur tavo brolis laiko visas tas medžiagas?
Sibilė susimąstė, o po akimirkos ištarė:
- Na, kad ir kur jis jas laikytų, tikrai ne savo kambaryje.

Vienas vyresnis vaikinas, besiverčiantis smulkiais apiplėšimais, vasarą išmokė Juną atrakinti įvairiausias spynas. Galbūt būtų išmokęs ir daugiau gudrybių, tačiau tėvai, sužinoję apie Juno ir to vaikino draugystę, griežtai įsakė savo sūnui laikytis nuo jo atokiai. Įsibrauti į Arno kambarį nebuvo sunku. Matyt, kad ir koks protingas buvo Sibilės brolis, neįvertino mažosios savo sesers. Kambarys buvo nedidelis, užgriozdintas senais daiktais, spintelėmis ir lentynomis. Ore tvyrojo gausybė dulkių, ant lango buvo nuleistos sunkios užuolaidos. Vaikai smalsiai atidarinėjo spintelių dureles ir naršė lentynose.

Tuo tarpu Arnas sėdėjo pigaus viešbučio kambaryje priešais kompiuterio ekraną, užsidėjęs ant veido keistą besišypsančią kaukę ir vaizdo pokalbių pagalba aptarinėjo viruso paskleidimo smulkmenas su kitais klubo nariais. Nuostabiausia, jog nei vienas iš tų įtakingų, protingų ir turtingų žmonių, palaikiusių Arną ir prisidėjusių prie jo projekto įgyvendinimo, nenutuokė, kad  jiems vadovauja aštuoniolikmetis vaikinas. Jie nebuvo regėję Arno veido, tačiau, nepaisant to, besąlygiškai juo pasitikėjo ir visiškai atsidavė jo valiai.
Arno kuprinėje, numestoje po stalu, žybčiojo nedidelis prietaisas, skelbiantis pavojaus signalą – kažkas įsibrovė į jo kambarį.
- Vualia! – šūktelėjo Sibilė, dviem pirštais spausdama nedidelį sandariai užkimštą mėgintuvėlį su smulkiu užrašu „imunitetui sukurti“.

Jie vėl sėdėjo prie to paties akmens, kaip ir praėjusią dieną. Aplinkui nevaikščiojo jokie žmonės, tik kažkur toliau aidėjo šuns lojimas.
- Šiandien privalome pasakyti tavo broliui, kad viską žinome, - kalbėjo Junas. Sibilė suprato, kad taip pasielgti būtų protingiausia. Be to, turint rankose šį mėgintuvėlį, nėra ko baimintis. Anksčiau Sibilė buvo tikra, kad brolis niekuomet jos nenuskriaustų - juk, susirgus mamai, Arnas tapo didžiąja Sibilės atrama, tačiau dabar ji jautė vis didėjantį nepasitikėjimą broliu ir svetimumą.

- Kaip manai, Junai, ar ši dozė skirta tik vienam žmogui? – paklausė Sibilė, vartydama mėgintuvėlį ir žvelgdama į žalsvą skystį.
Junas tik dabar apie tai susimąstė.
- Galimas daiktas, - atsakė, o netrukus pridūrė:
- Išgerk tu, Sibile. Aš nebijau.
Žinoma, jis melavo.

Jie laukė Arno ant laiptelių prie paradinių durų. Juno rankos virpėjo iš nerimo ir nežinomybės, kartais sutrūkčiodavo jo akies vokas. Sibilė, kaip paprastai, buvo rami, gal netgi mieguista, nekalbėjo. Laikas slinko be galo lėtai.
- Žinai, Junai, man labai sssss... – pagaliau lyg pro sukąstus dantis pratarė Sibilė, tačiau, nespėjusi užbaigti sakinio, apalpo. Ji norėjo pasakyti: „Man labai skauda galvą. “

Sibilė gulėjo Arno lovoje ir sunkiai alsavo. Jos kaktą išbėrė smulkūs prakaito lašeliai.
- Kodėl taip pasielgei? – iš visų jėgų bandydamas sutramdyti beprasiveržiančias ašaras ir žiūrėdamas Arnui tiesiai į akis, klausė Junas, - kodėl sukeitei mėgintuvėlius?
- Aš norėjau, kad įkliūtų kitas žmogus, ne tu ar Sibilė.
Arnas stengėsi išlikti šaltas ir santūrus, bet jautė, kad darosi vis sunkiau. Į jo veidą plūdo kraujas.
- Šis virusas nepagydomas. Galiu duoti jai vaistų, tačiau jie tik atims iš jos sveiką protą. Arba galiu leisti jai numirti.
Junas sukūkčiojo.
Sibilės mama kietai miegojo apačioje ir kažką sapnavo.

Nedaug prireikė laiko, kol virusas įveikė gležną ir trapų mergaitės kūną. Laidotuvių dieną siautė šaltas drėgnas vėjas, draskantis medžių lapus ir verčiantis akis ašaroti. Žmonių nebuvo daug: Sibilės mama maldavo, kad viskas įvyktų kaip įmanoma tyliau. Ji klūpojo užsimerkusi ant šlapios žemės kauburėlio ir visą laiką graudžiai kartojo:
- Mano vaikelis... Mano vaikelis...
Vėjas blaškė jos laibą kūną ir ištraukė iš jos rankų juodą nosinaitę.

Viskam pasibaigus buvo nuspręsta, kad geriausia, jeigu Arnas su mama kuriam laikui išvyks pailsėti į ramią vietą – pavyzdžiui, į kalnus.  Junas atėjo su jais atsisveikinti.
- Ji nežino, kas iš tiesų nutiko Sibilei, tiesa?
Arnas linktelėjo.
- Niekas to nežino.
Dar kurį laiką pastovėjęs greta Arno ir sukaupęs drąsą, Junas pagaliau ryžosi paklausti paskutinio ir svarbiausio dalyko:
- Tu juk neketini kada nors grįžti prie savo projekto?
Vaikinas suspaudė lūpas, pažvelgė į apsiniaukusį rudens dangų, nusišypsojo ir tvirtu balsu atsakė:
- Ne, Junai. Būk ramus. Bent jau ne šiame gyvenime. Ir ne šiame pasaulyje.