Rašyk
Eilės (77291)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10806)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







I dalis

Popietė pasitaikė pilka ir lietinga. Junas su Sibile stovėjo ant balomis išmarginto purvino šaligatvio krašto ir laukė žalio šviesoforo signalo, leisiančio keliauti toliau. Kuprinė tarsi replės spaudė gležnus Juno pečius, bet šis nedrįso skųstis. Vis dėlto jautėsi maloniai, galėdamas panešti Sibilės vadovėlius ir, stovėdamas prie pat milžiniškos balos, į kurią be perstojo tarsi smulkios adatos krito lietaus lašai, svarstė, jog apmaudu, kad neįsidėjo skėčio. Tuo tarpu Sibilę slėgė kur kas didesni rūpesčiai ir ji visai nekreipė dėmesio į vėsų lietaus vandenį, lašantį nuo šviesių jos plaukų ant rudo megztuko. Sibilė labai troško kuo greičiau viską papasakoti Junui, bet kažkas viduje ją stabdė, todėl, nenorėdama ilgiau su savimi galynėtis, vos užsidegus žaliai šviesoforo šviesai, nutarė atsisveikinti.
- Ačiū, Junai, jau ir taip pakankamai išklydai iš kelio. Toliau aš pati, - pasakė ir, išsitraukusi iš Juno kuprinės savo vadovėlius, nubėgo gatve.

Grįžęs namo, Junas pastebėjo, kad Sibilė pasiėmė ne viską: kuprinės dugne suspaustas ir susilamdęs gulėjo jos matematikos vadovėlis. Nors iki Sibilės namų kelias ilgas, o tądien dar ir anksti sutemo, bet rūpestis ir skrupulingumas, o gal dar kažkas, nepaliko Juno ramybėje. Ilgai nelaukęs, jis vėl užsidėjo ant pečių šlapią kuprinę, apsisiautė lietpaltį ir nėrė į tuščią gatvę.
Kai pasiekė kelionės tikslą, jau buvo praėjęs vakarienės metas. Junas keliskart paspaudė durų skambutį, bet jam teko ilgokai luktelėti, kol šios prasivėrė. Galiausiai tarpduryje pasirodė trapi ir išblyškusi, tačiau meiliai šypsanti Sibilės mamos figūra. Junas žinojo, kad jos mama sunkiai serga, tačiau net nenutuokė, kaip toji liga atrodo. Dabar, išvydus šį pavargusį ir iškankintą veidą, jį nukrėtė šiurpas. Tylėdamas Junas ištiesė vadovėlį ir jau buvo besiruošiąs eiti, bet Sibilės mama jį sulaikė:
- Gal tu galėtum pats jai nunešti? Ji viršuje. Man darosi vis sunkiau lipti laiptais, - balsas skambėjo liūdnai, bet švelni šypsena nepaliko jos lūpų. Junas linktelėjo ir užėjo vidun.
Kambarys skendėjo prieblandoje. Iš pirmo žvilgsnio galėjai pamanyti, kad ten nėra nei gyvos dvasios, tik kiek ilgiau įsižiūrėjęs Junas pamatė iš po lovos kyšančias basas kojas. Kai durys užsivėrė, Sibilė lengvai krūptelėjo, bet, išgirdusi Juno pasisveikinimą, išlindo iš po lovos, laikydama rankose dulkėtą žibintuvėlį, ir dėjosi suirzusi – ko jam čia prireikė?
- Pamiršai štai ką, - tyliai pasakė Junas ir parodė jai knygą. Jam kažkodėl susidarė įspūdis, kad šiuose namuose reikia elgtis atsargiai kaip tūkstančio metų senumo muziejuje ir tyliai kaip skaitykloje. Sibilė paėmė vadovėlį ir sausai padėkojo, o Juno dėmesį staiga patraukė ant lovos išmėtyti šilti drabužiai ir talpi kuprinė, gulinti šalia.
- Tu kur nors išvyksti? – taip pat tyliai kaip ir prieš tai paklausė Junas ir pasiteiravo, ar galėtų prisėsti.

Sibilės mama ramiai miegojo savo kambaryje, užgesinusi blausią naktinę lempą ir padėjusi ant stalo užverstą knygą. Prieš gerą valandą ji paskambino Juno tėvams ir pranešė, kad berniukas saugiai svečiuojasi jos namuose, skanauja karštą šokoladą ir paprašė leisti jam pasilikti iki vidurnakčio.
- Ar negalėtumėte vėliau jo pasiimti? Rytoj šeštadienis – vaikams nereikia į mokyklą. Sibilę ne kasdien aplanko svečiai, ji labai džiaugiasi, norėtų parodyti Junui keletą vaizdajuosčių...
Juno tėvai buvo nuolaidūs ir nesunkiai sutiko, tačiau niekas neįtarė, kad vaikai visai nesirengia žiūrėti vaizdajuosčių.

Gatvės skendėjo klampiame tamsiame rūke. Skubūs berniuko ir mergaitės žingsniai aidėjo galiniuose kiemuose. Jie šliejosi prie sienų, vengdami bet kokio susidūrimo su kitomis tuo metu dar nemiegojusiomis būtybėmis. Junas jautė lengvą pykinimą – jį persekiojo baimė ir siaubas, tačiau Sibilė atrodė pasitikinti savimi ir ryžtinga. Nieko nuostabaus – juk prieš kelias dienas ji jau buvo įveikusi šį kelią viena pati, o dabar ją lydėjo bičiulis. Pasiekę paslaptingiausią ir šiurpiausią miesto kvartalą, kuriame stūksojo seniai nebeveikiantys fabrikai ir gamyklos, apleisti daugiabučiai ir sutręšę mediniai namai, jie sustojo.
- Čia, - tarė Sibilė, - štai tas pastatas. Mačiau, kaip jis praėjusį kartą ten nuėjo ir, man regis, nusileido laiptais į rūsį ar... požemius.
Dar kurį laiką jie pastoviniavo už kampo, kol galiausiai ryžosi prieiti arčiau. Pastatas niekuo neišsiskyrė iš kitų šioje vietoje buvusių statinių: šlykščios, trupančios sienos, aplinkui pilna stiklo šukių ir betono luitų, vietoj durų – tuščios kiaurymės. Įsliūkinę vidun vienoje pusėje jie iš tiesų pastebėjo vos vos įžiūrimą silpną šviesą, sklindančią iš apačios, tačiau laiptų, vedančių ten, nesimatė. Junas atsargiai atsigulė ant pilvo ir pabandė ranka apčiuopti angos kontūrus. Sibilė taip pat prigulė šalia jo. Nei vienas neįstengė nustatyti, kiek metrų skyrė juos nuo vietos, iš kur sklido šviesa, tačiau tvirtas, hipnotizuojantis vyriškas balsas ir džiaugsmingi, pritariantys šūksniai iš ten girdėjosi gana aiškiai.
- Ar čia kalba tavo brolis, Sibile? – paklausė Junas. Sibilė linktelėjo ir pridėjo smilių prie lūpų, paragindama Juną įsiklausyti.
Jaunas, bet griežtas ir rūstokas balsas skambėjo kraupiai. Galbūt todėl Junui buvo labai sunku suprasti žodžių reikšmę – jis pernelyg įsijautė į jų skambesį. Laimei, Sibilė pasirodė esanti atsparesnė Arno balso įtakai ir sugebėjo suprasti didžiąją dalį to, ką jis kalbėjo, tik nugirsti dalykai jos visai nedžiugino... Neilgai trukus balsas nutilo, palydėtas griausmingų šūksnių ir plojimų. Paskutinis dalykas, kurį Sibilė išgirdo, buvo mįslinga frazė: „Taigi, pavadinsime šį projektą BRONZINIU BALANDŽIU“.

II dalis

- Nori pasakyti, tavo brolis sukūrė pavojingą, greitai plintantį virusą, kurį pavadino bronziniu balandžiu, o tuo pačiu - ir vienintelius vaistus, skirtus jam gydyti?
Sibilė linktelėjo.
- Tačiau tie vaistai naikina žmogaus intelektą?
Sibilė dar kartą linktelėjo, žiūrėdama į savo batus.
- Ir visa tai tam, kad Žemėje išliktų tik patys stipriausieji ir dar saujelė išrinktųjų, kuriems tavo brolis suteiks imunitetą tam virusui?
- Taip, Junai.
- O kas bus su tais, kurie, paveikti vaistų, praras gebėjimą protauti ir tam tikra prasme sugrįš į akmens amžių?
- Juos Arnas ketina panaudoti kaip darbo jėgą ir įvairiausių eksperimentų aukas. Mano brolis svajoja sukurti tobulą pasaulį, kuriame viešpatautų tokie, kaip jis.
- Varge... – Junas atsisėdo ant žolės prie didelio akmens, ant kurio buvo užsikorusi Sibilė, ir apglėbė rankomis kelius.
- Juk jam tik aštuoniolika... – sušnabždėjo.
Saulė švietė ryškiai ir skaisčiai, nors šildė menkai. Ruduo buvo beįsibėgėjantis.
- Sibile, mes turime kažką daryti! – staiga Junas pašoko ir susijaudinęs žvelgė į ją, ramiai tebesėdinčią ir pirštais knibinėjančią batraiščius.
- Nusiramink, Junai, - jos balse skambėjo bejėgiškumas, - Mes negalime nieko padaryti.
- O gal visgi galime? – neatlyžo Junas, - Kur tavo brolis laiko visas tas medžiagas?
Sibilė susimąstė, o po akimirkos ištarė:
- Na, kad ir kur jis jas laikytų, tikrai ne savo kambaryje.

Vienas vyresnis vaikinas, besiverčiantis smulkiais apiplėšimais, vasarą išmokė Juną atrakinti įvairiausias spynas. Galbūt būtų išmokęs ir daugiau gudrybių, tačiau tėvai, sužinoję apie Juno ir to vaikino draugystę, griežtai įsakė savo sūnui laikytis nuo jo atokiai. Įsibrauti į Arno kambarį nebuvo sunku. Matyt, kad ir koks protingas buvo Sibilės brolis, neįvertino mažosios savo sesers. Kambarys buvo nedidelis, užgriozdintas senais daiktais, spintelėmis ir lentynomis. Ore tvyrojo gausybė dulkių, ant lango buvo nuleistos sunkios užuolaidos. Vaikai smalsiai atidarinėjo spintelių dureles ir naršė lentynose.

Tuo tarpu Arnas sėdėjo pigaus viešbučio kambaryje priešais kompiuterio ekraną, užsidėjęs ant veido keistą besišypsančią kaukę ir vaizdo pokalbių pagalba aptarinėjo viruso paskleidimo smulkmenas su kitais klubo nariais. Nuostabiausia, jog nei vienas iš tų įtakingų, protingų ir turtingų žmonių, palaikiusių Arną ir prisidėjusių prie jo projekto įgyvendinimo, nenutuokė, kad  jiems vadovauja aštuoniolikmetis vaikinas. Jie nebuvo regėję Arno veido, tačiau, nepaisant to, besąlygiškai juo pasitikėjo ir visiškai atsidavė jo valiai.
Arno kuprinėje, numestoje po stalu, žybčiojo nedidelis prietaisas, skelbiantis pavojaus signalą – kažkas įsibrovė į jo kambarį.
- Vualia! – šūktelėjo Sibilė, dviem pirštais spausdama nedidelį sandariai užkimštą mėgintuvėlį su smulkiu užrašu „imunitetui sukurti“.

Jie vėl sėdėjo prie to paties akmens, kaip ir praėjusią dieną. Aplinkui nevaikščiojo jokie žmonės, tik kažkur toliau aidėjo šuns lojimas.
- Šiandien privalome pasakyti tavo broliui, kad viską žinome, - kalbėjo Junas. Sibilė suprato, kad taip pasielgti būtų protingiausia. Be to, turint rankose šį mėgintuvėlį, nėra ko baimintis. Anksčiau Sibilė buvo tikra, kad brolis niekuomet jos nenuskriaustų - juk, susirgus mamai, Arnas tapo didžiąja Sibilės atrama, tačiau dabar ji jautė vis didėjantį nepasitikėjimą broliu ir svetimumą.

- Kaip manai, Junai, ar ši dozė skirta tik vienam žmogui? – paklausė Sibilė, vartydama mėgintuvėlį ir žvelgdama į žalsvą skystį.
Junas tik dabar apie tai susimąstė.
- Galimas daiktas, - atsakė, o netrukus pridūrė:
- Išgerk tu, Sibile. Aš nebijau.
Žinoma, jis melavo.

Jie laukė Arno ant laiptelių prie paradinių durų. Juno rankos virpėjo iš nerimo ir nežinomybės, kartais sutrūkčiodavo jo akies vokas. Sibilė, kaip paprastai, buvo rami, gal netgi mieguista, nekalbėjo. Laikas slinko be galo lėtai.
- Žinai, Junai, man labai sssss... – pagaliau lyg pro sukąstus dantis pratarė Sibilė, tačiau, nespėjusi užbaigti sakinio, apalpo. Ji norėjo pasakyti: „Man labai skauda galvą. “

Sibilė gulėjo Arno lovoje ir sunkiai alsavo. Jos kaktą išbėrė smulkūs prakaito lašeliai.
- Kodėl taip pasielgei? – iš visų jėgų bandydamas sutramdyti beprasiveržiančias ašaras ir žiūrėdamas Arnui tiesiai į akis, klausė Junas, - kodėl sukeitei mėgintuvėlius?
- Aš norėjau, kad įkliūtų kitas žmogus, ne tu ar Sibilė.
Arnas stengėsi išlikti šaltas ir santūrus, bet jautė, kad darosi vis sunkiau. Į jo veidą plūdo kraujas.
- Šis virusas nepagydomas. Galiu duoti jai vaistų, tačiau jie tik atims iš jos sveiką protą. Arba galiu leisti jai numirti.
Junas sukūkčiojo.
Sibilės mama kietai miegojo apačioje ir kažką sapnavo.

Nedaug prireikė laiko, kol virusas įveikė gležną ir trapų mergaitės kūną. Laidotuvių dieną siautė šaltas drėgnas vėjas, draskantis medžių lapus ir verčiantis akis ašaroti. Žmonių nebuvo daug: Sibilės mama maldavo, kad viskas įvyktų kaip įmanoma tyliau. Ji klūpojo užsimerkusi ant šlapios žemės kauburėlio ir visą laiką graudžiai kartojo:
- Mano vaikelis... Mano vaikelis...
Vėjas blaškė jos laibą kūną ir ištraukė iš jos rankų juodą nosinaitę.

Viskam pasibaigus buvo nuspręsta, kad geriausia, jeigu Arnas su mama kuriam laikui išvyks pailsėti į ramią vietą – pavyzdžiui, į kalnus.  Junas atėjo su jais atsisveikinti.
- Ji nežino, kas iš tiesų nutiko Sibilei, tiesa?
Arnas linktelėjo.
- Niekas to nežino.
Dar kurį laiką pastovėjęs greta Arno ir sukaupęs drąsą, Junas pagaliau ryžosi paklausti paskutinio ir svarbiausio dalyko:
- Tu juk neketini kada nors grįžti prie savo projekto?
Vaikinas suspaudė lūpas, pažvelgė į apsiniaukusį rudens dangų, nusišypsojo ir tvirtu balsu atsakė:
- Ne, Junai. Būk ramus. Bent jau ne šiame gyvenime. Ir ne šiame pasaulyje.

2013-05-24 19:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-17 09:51
klimbingupthewalls
Vaikų personažai sukurti neblogai, detektyvą matau, brolis, ypač pabaigoje, pritemptas, neįtikina jo pažadas, nesimato nei draugo, nei brolio sielvarto. Kiek pradžia daug žadanti, tiek į pabaigą pavargta ir nusivažiuota, bet vertinu 8.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-12 11:19
St Sebastianas
Kriminalinė istorija apie T visruso paskleidimą... Vaikams per stipru, jaunimui per silpna. Personažų elgesys, kaip ir pati istorija neįtikina, bet vis dėl to tai šiokia tokia istorija.

3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-09 11:45
bibliotekininkė
*išlieka, atsiprašau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-07 15:10
bibliotekininkė
Tekstas geras, tvarkingas ir vientisas. Įdomiai žaidžiama veikėjų emocijomis, jų dialogai natūralūs ir įtikinantys, kalba taikli, o autoriaus fantazija tik stebina. Pati teksto idėja sudomina ir įtraukia, skaitytojo dėmesys dėl patrauklaus turinio išlika iki paskutinių eilučių. O dabar kalbant apie tai, kas krito į akis... Iki mergaitės mirties – pasakojimas buvo vertas didžiausių pagyrų. Visgi mirtis... Ar tai yra tinkama tema vaikams? Tuo labiau, kad mergaitė buvo vos ne pagrindinė kūrinio herojė. Neskaitau dabartinių fantastikos kūrinių, nežinau, kas ir kaip ten miršta. Tačiau man čia toks ganėtinai nemažas minusiukas (dar viskas priklauso ir nuo konteksto, aišku, kaip ta mirtis yra pateikiama). Visgi negalėjau atsispirti teksto grožiui, sąsajoms, taisyklingai kalbai, klaidelių nebuvimui. Darbas tikrai konkurso vertas. Vertinimas: 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-07 12:45
Lengvai
Viršytas leistinas ženklų skaičius, na, bet tarkim, ne tiek labai grubiai.

Per daug temų vienam trumpam kūriniui: ar tikrai reikėjo aprašinėti kelionę namo taip ilgai? O serganti mama? O tada brolis ir virusas!

O tada mergaitė paima ir miršta? Ojei, koks nepaprastai įdomsu detektyvas, bet pala, o detektyvas tai kur?

Nežinau, ar tai „vaikams“, man labiau panašu į visišką fantastiką: virusas, mėgintuvėlis, laikomas kambary (o ko Arnas tikėjosi, kad mama išgers?), turtingi ir įtakingi žmonės, palaikantys Arną....

Beje, o tai, kad Sibilė numirė staiga pakeitė visą Arno pasaulėžiūra? Be to, labai pasigedau tokios pasaulėžiūros parėmimo praeities įvykiais.

Na, o pats parašymas neblogas: skaitosi lengvai, akys per daug už klaidų nekliuvinėja (nereiškia, kad visai nekliuvinėja).

3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-01 11:22
Aurimaz
Abejoju, ar pasirinkta idėja tinka vaikams, nors būtent jiems ir pateikta. Tai labiau tiktų paaugliams, tačiau reiktų į atlikimą tokiu atveju žiūrėti kur kas rimčiau. Temą atitinka, tačiau ne tai amžiaus grupei skirta.

3 balai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-27 00:36
Laukinė Obelis
Yra nuostabių atkartpų, yra ir visai nevykusių pastraipų, vietomis kyla jausmas, kad skaitai scenarijų, o ne grožinę literatūrą. Tas jausmas ypač stiprėjo artėjant prie pabaigos. Gana lyriška pradžia man nesiderina su tolimesniu detektyvu. Na, pabaigoje galima įžvelgti moralą - tai šiek tiek atperka visus trūkumus.

Raiška nugludinta, ir turbūt būtent todėl labai akį rėžia tos vietos, kur stilius taisytinas. Ir vėl akis kliuvo už perkrautų sakinių, kaip pavyzdžiui:
"balomis išmarginto purvino šaligatvio"
"lašantį nuo šviesių jos plaukų ant rudo megztuko"

"galiniuose kiemuose" - o kas čia? Vertinys iš germanų kalbos?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-26 19:58
reverte insanus merčendaizer non grata
perlengvumas permergaitiškai.
taškas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-26 19:52
žonglierius
lengvumas čia tyčinis. manau, kad vaikams nereikėtų sunkio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-25 21:38
reverte insanus merčendaizer non grata
jurgitele, jurgitele, ką puikaus radote jūs perteikime. Aš suprantu, kad autorė gali net susijaudinti svarstoma mūsų, betgi perženkime ribas ir pasakykime jai, kad perteikimas yra lengvas, rankytė kiek įgudusi, bet ne daugiau. Autorytė kol kas nesiryžta paklausti kas yra negerai. Tai yra didybė. O gal baimė?
Jūs bijote paklausti, autoryte?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-25 17:11
JurgiTele
Nevykusi sąmokslo teorija, nusinešusi sesers gyvybę. Asmeniškai man atrodo, kad tema nuobodoka, bet jos perteikimas puikus. Man patiko ir įtikino. Tiesa, tekstą priskirčiau jaunimo ir vyresnių skaitytojų kategorijai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-25 08:17
Viliutė
Būna,kad tragiškai baigiasi vaikų žaidimai.Čia kaip tik taip ir nutiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-24 19:55
reverte insanus merčendaizer non grata
Didžiulis liapsusa jau trečiame sakiny. Paprastai po tokio netęsiu skaitymo. Dar kiek paklaidžiojęs, pastebėjau, kad liapsusų vis daugėja. O toji daugybė yra tolygi grafomanijai.
Ar mes kalbėsimės apie tai? Žaisi rašytoją žongliruotoją? Ar kada nors ateis metas žengti toliau už šerelytes?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-24 19:11
žonglierius
kiek per vėlai pamačiau konkursą - veikiausiai nespėsiu parašyti antro teksto, bet užtat šitas dviejų dalių, tad tikiuosi, kad komisija bus supratinga ir gailestinga. : ) beje, apimtis kiek riboja - sunku gerai išvystyti tekstą... anyways, dabar jis jūsų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą