Į kokį mėšlą brendame, mielieji?
Šiandien gera, bet kas rytoj čia dėsis...
Velniai ir raganos kišenėj rėkia,
delnai sudrėksta, širdis pabėga.
Dabar draskykite sau veidus nelaimingus,
iš išgąsčio vaduokitės juokais.
Bet argi nepamiršote vienos prasmingos,
ilgos minutės bežiūrint į mane.
Lyg ir esame pripratę kvėpt, iškvėpt,
o įprast paėmus ir padėt nemokam.
Kam dabar pakinklius niežt? Vilnonis
kelnės siūlas pašaipiai šlaunį ėmęs ėst.
Basas kojas traukime laukan,
kol neliko šūdai lig ausų ar lig dausų.
Pabėkime, kol mokame dar būt laimingais,
arba visam likime kažkuo be nieko.