Pirmas kūrinys

Prisipažinsiu skaitytojui, kad esu,, jauna rašytoja‘‘, turinti vilčių parašyti pirmąjį romaną. Apie ką jis bus, dar nežinau. Gal apie mane ir vieną „žinomą rašytoją“, kuris  pakvietė kartą į renginį. Renginys vyko mieste, kuriame ir gyveno šis  garbingas žmogus. Su tuo malonios išvaizdos, šilto, suvalkietiškos tarmės balso savininku jau anksčiau buvau susidūrusi. Taigi, kai  žmogus mane maloniai pakvietė apsistoti jo namuose, susipažinti su jo kūryba, nedvejodama  sutikau.
      O tada, žvarbų žiemos vakarą, įėjau į kambarį, kuris buvo skirtas mano nakvynei ir iš kurio, atidarius duris, padvelkė šalčiu. Paliečiau radiatorių- ledinis. Netikėtai už nugaros išgirdau šiltą balsą:
      -Jei, mieloji, būtumėt Anglijos karalienė, tai atneščiau jums elektrinį šildytuvą.
      Prie  jokios karalienės nesu priartėjus arčiau kaip 800 metrų, todėl apie elektrinį šildytuvą galėjau tik pasvajoti tuose garbinguose namuose. Pažvelgiau į lovą ir nustėrau -  čiužinys buvo kaip jauno kupranugario nugara. Kambaryje šaltis spaudė labiau nei Sibiro užeigoje. Negalėjau užmigti. Naktį kelis kart kėliausi daryti atsispaudimus. Įsitikinau, kad šaltis sukelia aistrą sportui. Kaip žinia nuo sporto žmonės tampa gražesni, todėl apsidžiaugiau, kad naktį praleidau naudingai. Rytą  įsiveržė susijaudinęs šeimininkas ir paliepė:
      -Mieloji, turite staigiai dingti! Grįžo mano dukra, juk nenorėtumėt skandalo.
      Dar šeimininkas paliepė, kad iš namo išeičiau nepastebėta. Išsižiojau iki ausų: agentai metų metus treniruojasi tokioms užduotims, o man įsakyta  išgaruoti kaip  dūmui. Staiga prisiminiau, kad namie  turiu  knygą Sun Tzu,, Karo menas‘‘. Toje knygoje kamikadzės arba  ninzės aiškina, kaip šokinėti nuo  stogų. Deja, tos instrukcijos liko namie. Apie tai pasakiau šeimininkui. Jis nesileido į jokius mano paaiškinimus apie kamikadzes ir skubiai įsakė:
      -Mieloji, baikit jūs su tais japonais... Mes pagonys,  lietuviai... Jus prašau skubiai pasitraukti žeme.
      Su tais žodžiais mano gražų, kvepiantį kūną puikiuose apdaruose, apgaubė didžiuliai avikailiai, dar ant galvos kažką užmaukšlino ir aš  pasidariau,, pagoniu“. Greitai buvau nuritinta laiptais ir įkišta į automobilį. Taip organizuotai atsitraukėm iš priešo teritorijos. Operacija,, pagonis‘‘ baigėsi sėkmingai, šeimininko dukra nieko neįtarusi kažkur išvyko, o man buvo leista pasilikti.
      Atėjo ramus vakaras, maniau bus kupinas  malonių akimirkų. Prisiminiau  Balzaką, jo aprašytą Gobseką, kuris kažkuo atitiko mano  mieląjį šeimininką, tokį tikrą ir tokį spalvingą. Pagaliau nurimusi ir laiminga stebėjau  gyvą  herojų prieš save ant sofos.  TV  rodė Panoramą, politikų debatus, kažkas aiškinosi pedofilijos maišalynėje, bet šios „Aktualijos“  manęs nė kiek  nejaudino. Panorau  įamžinti šią nepakartojamą balzakišką  idiliją, bet man nepavyko to padaryti,  kadangi fotografuojant  kambaryje nepakako  apšvietimo. Ir kaip gi aš galėjau pamiršti, kad „žinomas rašytojas“ yra suvalkietis?  Paaiškėjo, kad prieš įjungdamas TV, šeimininkas atsuka elektros lemputes. Bendraudami patamsyje, pasidarėme drąsesni. Pradėjome kalbėti apie kūrybą. Mano kūrinius vertino kritiškai. O aš jį gyriau, ypač satyrą. Prisiminiau  jo kūrinėlius apie gaidį, kuris įsigeidęs vištytės,  to meilaus grobio taip ir nepagavęs, dar apie katiną, kuris mokė jauniklius ištvirkauti, ir kitą panašios tematikos panegiriką. Kai pasibaigė,, panorama“,  garbingas šeimininkas dusdamas nuo malonaus pokalbio, prabilo suvalkietišku sopranu:
    -Ar, mieloji,  nenorėtumėt atsigulti su manimi į lovą?
      Mane lyg kas lediniu vandeniu būtų apipylęs. Staiga atsiminiau, kad esu jau pasikausčiusi agentė,  žaibiškai susiorientavau situacijoje  ir, žiūrėdama į jo akis, paklausiau:
    -O kur  ta lova?
    Tada jis  palydėjo mane į kambarį, kurio didžiąją dalį užėmė dvigulė lova, užtiesta išblukusiu uždangalu. Nuo sienos į mane  žiūrėjo ir šypsojosi a. a. šeimininkės nuotrauka. Apsidairius pamačiau, kad  jomis  nusegtos ir kitos kambario sienos.  Darnią nuotraukų galeriją, kaip koks teroristų įsiveržęs tankas,  ardė  juoduojantis langas. Atkreipiau dėmesį į dar vieną, jau kitokią, nuotrauką, kuri įžūliai išsiskyrė iš kitų. Supratingas šeimininkas tai pastebėjo ir greitai  man buvo paaiškinta, kad tai jo  dabartinės  draugės nuotrauka.
    -Ką jūs vadinate draugyste? - paklausiau.
    - Kai guli vienoje lovoje, -  tai ir yra tikroji draugystė.
    Perspektyva pergulėti lovoje kad ir su „žymiu rašytoju“ manęs  per daug nežavėjo,  bet kad neįskaudinčiau svetingo šeimininko, pasiūliau jam išeitį - po lova ant grindų užklijuoti mano nuotrauką, nes ant sienų laisvos vietos jau nebuvo. Savo pažadą ištesėjau, - grįžusi namo nuotrauką jam išsiunčiau. Gal ta mano kukli nuotrauka  po jo  lova, man atneš kūrybinę sėkmę, o gal ir šlovę?
Ką gali žinoti.