Atsigręžus atgal
staiga
tapo aišku
tiek tiksėta
laukta
netikėta
tikėtasi
bomba
krūtinėj
susprogo
išlemeno
savo skeveldras
ir taip
palengvėjo
lyg būtų
spaudus
ilgai
neraminus
ir sėlinus
tyliai.
Atsigręžus
atgal
tapo aišku –
staiga
veltui
sukiojau rodykles
mindžiukavau
prie jos durų –
skambint
ne-skambint
šiandien,
o gal vakar
reikėjo?
Kai sunoko –
pati išsinešdino.
O širdis
pilna
kutulio
netveria laime –
tiek laukta
tiek laukta!
Pavasario
šito.
Rankove
jis perbraukia
mano plaukus
nuo skruosto
ir šitaip –
abu susitinkam
šešėliams paliekant
mūsų lovą
kas rytą.