- Pavasarį nušokęs iš dešimto aukšto, tu liksi gyvas.
- Tikiuosi ne.
- Jei netiki, išmok tikėt, tikėt bent savimi. Nors tiek padaryk dėl manęs, nes niekada dar nieko nebuvai padaręs.!
Tekstas turi papasakoti istoriją, o ne prierašas PO tekstu. Vertinant tai, kas pateikta kaip kūrinys - neturiu, ką vertinti.
Sveikinu su pirmuoju prozos bandymu ir tikiuosi, kad sekantis bus "riebesnis". Sėkmės.
Nu Nu, vieną moterį mačiau - ligoninėje, ji per tuos vyrus?.. o gal per savo santykį į juos, su jais, į gyvenimą (viskas reliatyvu) bet faktas, iš penkto aukšti iššoko - gyva. Mat ten buvo tos visos vijoklinės gėlės - augalai, ir kūnas pats stvėrėsi - kažkiek sulaikė smūgį - šonkauliai sulūžę, į plaučius sulindę, bet gyva išliko. jau ilgą laiką buvo buvusi ligoninėje, ir dar ilgą laiką bus. graži tokia,vis verkia ir verkia. kaip ne šio pasaulio - trapi, bet adekvati.
Jūs visiškai nežinote, kas yra tikėjimas, nors kažkuri jumyse dalis, tikrai žino, bet miega. gal šiame gyvenime ir nenubus, o gal nubus.
beje, tie visi (NUORODA) šokinėja - be tikėjimo,taip?..
o akrobatai lynu vaikšto... ( su ar be?) kad su koncentracija ir įvaldę fizinę pusiausvyrą - tai faktas...(bet tai ne tikėjimo dvasinė proto būsena.).
vaizduojama moteris nusivylusi vyru. priekaistaujanti, jog jis nesugeba pasirupinti net savimi. kuriam viskas dzin, jis neturi pareigu, moteris ji noretu ismesti pro langa, bet dar is paskutiniuju pataria jam kazka keisti.