Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







GILTORAS


        - Veizėk, veizėk. - Zaramelis mostelėjo link nedidelės daubos. Miškinukas gulėjo prisispaudęs prie žemės. Net jo kūną dengiantys spygliai ne styrojo į šalis kaip visada, o gulėjo prigludę it tankus odą dengiantis kailis . – Žmogėnukai, tataigi.
        Giltoras atsargiai pakėlė galvą ir pažvelgė pro tankaus krūmo apatines šakas. Dauboje virte virė gyvenimas. Būtybės, zujančios joje iš tikro priminė žmones, tik delno dydžio. Vaikščiojo ant dviejų kojų. Blyški balta oda neapaugusi kailiu, net ant galvų ne plaukelio. Daubos viduryje po dideliu paparčiu žiojėjo tamsi skylė. Būtent ji buvo žmogėnukų kelionės tikslas. Jie greit kurnėjo nedidukais takeliais tarp žolių, kažką nešdami savo miniatiūrinėse rankytėse ir dingdavo skylėje. Kai vėl pasirodydavo lauke, rankos jau būdavo tuščios.
        - Ką jie ten neša? – Giltoras pabandė įžiūrėti žmogėnukų nešulius.
        - Geltonus akmenukus. – miškinukas paniekinamai mostelėjo savo letena. – Buki per visa pilvą tie žmogėnukai. Jokios naudos iš tų akmenų, tataigi.
        - Kas per akmenukai? Iš kur žmogėnukai juos gauna? – sukluso berniukas.
        - Ištraukia iš po žemių ir tempia į savo urvus. Jie, kaip kvailos šarkos, mėgsta viską, kas blizga.
        Giltoras dar atidžiau įsižiūrėjo į požeminių būtybių nešulius. Ten tikrai kažkas blizgėjo. Geltonai. Metalas. - Tai auksas. Jie neša auksą.
      - Auksą šmauksa. Tai tik akmenys. – miškinukas atsargiai pasirąžė ir apsivertė ant nugaros. Atsaini jo povyza rodė, kad ši vieta jam jau atsibodo.
      - Už auksą galima daug ko nusipirkti. Už auksą galima gauti gerą kardą. – nenurimo berniukas. Jo tėvas kartais parsinešdavo auksinių monetų iš miesto ir paslėpdavo giliame plyšyje tarp namo sienos rastų.,, Tai didžiulis turtas, Giltorai, ateityje jis mums labai pravers. ‘‘ – nuolat kartodavo jis.
      - Todėl visi girioj ir vadina šias būtybes žmogėnukais. - Zaramelis prunkštelėjo iš juoko, švysteldamas savo aštriais baltais dantimis. – Nes jie pakvaišę kaip ir jūs, žmonės.
      - Ir kuo gi jau jie panašūs į mane?  - Giltoras įtariai nužvelgė miškinuką. Šis mėgo rimtu veidu pasišaipyti iš jo. Kuo gali būti į jį panašūs šie mažučiai sutvėrimai, savo nepaliaujamu lakstymu labiau primenantys niekada nepavargstančias skruzdes.
      - Jie keisti ir mėgsta nereikalingus niekalus. Tataigi. Geriau varom riešutų. - miškinukas iš susijaudinimo ir nekantros pasišiaušė spygliais.
      - Riešutai nepabėgs.
    - Pabėgs. Voverės jau kadais pradėjo juos vilkti į dreves. Jos gal ir kvaišos, bet riešutus dreskia net su visais lapais, nu.
    - Nepabėgs, nepabėgs. – dabar jau Giltoras pasijuto padėties šeimininku. Be jo Zaramelis galėjo tik pasvajoti apie prinokusius saldžius riešutus. Miškinukai, skirtingai nuo jo ir kvailų voverių, nemokėjo laipioti po medžius. Berniukas vis dar nenuleido žvilgsnio nuo mažyčių būtybių dauboje. – O daug pas juos tokių akmenų urve yra?
      - Pas voveres?
      - Pas žmogėnukus.
      - Kas ten žino, tataigi. Jie visada rinko tuos akmenis. Tempe į savo urvus, kai gimė mano tėvas, mano senelis. Ten daug, daug tu geltonų niekalų.
      - O jei mes truputį tų,, niekalų‘‘ iš jų paimtume. – Giltoras ryžtingai sugniaužė durklą prie diržo. Jei jam pavyktų parnešti aukso į namus, tėvui nebeliktų nieko kito, kaip galų gale įvykdyti savo pažadą ir nusivesti jį į miestą. Kelionė į turgų ir išsvajotasis kardas taps jo ir tik jo.
      - Ar tau visai protas pasimaišė. Niekas nevagia žmogėnukų akmenų. - ir taip didelės Zaramelio akys, atrodo dar labiau išsiplėtė.
      - Kodėl? – Giltoras stebėjo miškinuką. Geltonose miškinuko akyse išgąstis. Nejaugi jis bijo šitų mažyčių juokingų sutverimų.
      - Jie taikūs ir nepavojingi, bet tik kol niekas nelenda prie jų. Pabandyk nukniaukt jų niekalus ir mirsi. Žmogėnukai gyvena visur – girioje, žmonių kaimuose ir miestuose, kalnuose. Užteks tau paliesti žmogėnukų turtus ir tu amžiams busi pažymėtas jų ženklu. Niekas turintis jį ilgai neišgyvena. Net šarkos nevagia iš jų tų blizgučių. Dingstam iš čia. Aš dar per jaunas mirti  nuo jų nuodingų strėlyčių, nugi jugi. 
          Zaramelis pašoko nuo žemės. Pašoko ir nukūrė tolin nuo daubos su žmogėnukų urvais. Berniukui neliko nieko kito kaip pasekti miškinukui iš paskos. Jei Zaramelis pasakė, kad su auksu nieko nepavyks, reiškias nepavyks. Miškinukas buvo tikras milžiniškos girios žinovas. Kiekvienas susitikimas su juo masino Giltora naujomis žiniomis. Giria buvo milžiniškas lobynas, kupinas begalės pačių įvairiausių ir keisčiausių būtybių. Nesuskaičiuojama gausybė paslapčių laukė, kol berniukas su savo draugo pagalba suras jų slaptavietes ir atskleis jas, privers sužibėti visomis spalvomis ir pojūčiais.
        Miškinukas judėjo link Giltoro namų. Berniukas atpažino žaibo perskeltą seną pušį, stūksančią šalia vos įžiūrimo takelio. Jis pasivijo draugą, primenantį takeliu riedantį spygliuotą kamuolį ir nužingsniavo šalia.
        - Be reikalo aš tau parodžiau žmogėnukus, tataigi. – Zaramelis skubėjo it užpakalin įgeltas. - Nuraus man paskutinius spyglius vyresnieji. Viskas per mano gerumą ir saldžiuosius, traškiuosius riešutus.
      - Nieko jie nenuraus, juk nesužinos. – bandė nuraminti susikrimtusį draugą berniukas. Miškinuko baimė kaip visada buvo gerokai perdėta, o dejonės ir burbėjimas kėlė šypseną. Tai buvo tarsi jų nuolatinis žaidimas, ritualas. Zaramelis pastoviai dejuodavo, o jis turėjo miškinuką guosti, girti jo protą, gerumą ir dar šimtus jo esamų ar nelabai dorybių - Tu juk nepasakysi vyresniesiems, o aš jų net nesu akyse regėjęs.
      - Nesužinos, jei niekada daugiau nebesiartinsi prie tos daubos. - miškinukas staigiai sustojo ir atsisuko į Giltorą. Berniukas iš netikėtumo vos neatsirėmė pilvu į smailius spyglius. – Prisiek, kad neisi pas žmogėnukus grobti tų akmenų. Prisiek, nugi jugi.
      Miškinukas nejučia apsilaižė, parodydamas pilną aštrių it durklai dantų burną. Apvalios, geltonos akys tamsiame, beveik dervos juodumo veide įtariai stebeilijosi į pašnekovą, laukdamos išganingo atsakymo.
        - Žinoma, kad prisiekiu. Nieko, juk ten įdomaus nėra. Tiesiog kvaili padarai, kaip tu ir sakei. Yra girioje ką veikti ir be tos daubos. Riešutai juk prinokę, o ir grybų sezonas jau ant nosies. Neleisim juk visko voverėms į dreves susivilkti.
        - Aišku, kad nepaliksim. Juk riešutai tokie traškūs. Voveres galės griaužti giles, o mes riešutus triaukšim- džiaugsmingai pritarė miškinukas. Jis vėl pasileido taku tolin.
        - Už dviejų dienų vėl ištrūksiu į girią. Tėvas trauks medžioklėn. – atsargiai užsiminė Giltoras. Iki namų jau buvo visai nebetoli. Šios dienos nuotykiai girioje ėjo į pabaigą. Laikas pasirūpinti sekančiais. - Kažkada žadėjai  nusivesti mane į miškinukų kaimelį.
        - Žadėjau, kaip nežadėsi, nugi jugi – linktelėjo Zaramelis. -, bet negaliu. Kaimelio vyresnieji uždraudė.
        - Jie bijo manęs?
        - Ne tavęs, Giltorai. Jei bijotų tavęs, neleistų man su tavim draugauti. - nuramino berniuką Zaramelis.
        - Tai tada kodėl? – nenurimo Giltoras. Apie vyresniųjų draudimą jis išgirdo tik dabar. Jis jau ne kartą prašė miškinuko leisti apsilankyti kaimelyje, tačiau šis visada išsisukdavo nuo atsakymo. Zaramelis tiesiog parodydavo ką įdomaus girioje ar nepastebimai nukreipdavo kalbą kita tema.
        - Dėl šuns, tataigi. - miškinukas sustojo pačioje nedidelės kalvos viršūnėje, apaugusioje kreivomis pušaitėmis ir tankiais krūmokšniais. Šioje vietoje jis laukdavo Giltoro ateinant, čia jie ir atsisveikindavo. - Vyresnieji draudžia tau lankytis mūsų kaimelyje, kol tavo tėvas laiko tą padarą.
        - Dėl mūsų Šaltanosio? – berniukas suglumo. Kas bendro tarp šuns ir miškinukų kaimo?
        - Šunys – išdavikai ir žmonių tarnai. Kadaise jie buvo girių gyventojai, laisvi ir išdidūs vilkai, tačiau dalis jų susiviliojo žmonių globa ir maistu ir išdavė miško įstatymus. Nuo to laiko jie tapo didžiausiais girios būtybių priešais, didesniais net ir už medkirčius. Niekas iš girios išmintingųjų neįsileis į savo tarpą būtybės, šalia kurios gyvena keturkojai išdavikai. - Zaramelis berte išbėrė žodžius it žirnius. Dar niekada jis nekalbėjo taip sklandžiai ir ilgai. - Taip moko mūsų vyresnieji.
        - O kas tie girios išmintingieji? – nesustojo atakuoti draugo klausimais Giltoras. Kiek dar mažai jis žino apie aplinkui tvyrantį mišką.
        - Tau jau laikas eiti, Giltorai. Saulė leidžiasi. – miškinukas mostelėjo savo trumpa letena aukštyn. Berniukas pažvelgė į dangų. Zaramelis nemelavo. Saulės diskas jau buvo vakaruose, per keletą sprindžių virš medžių viršūnių. Jei iki tamsos jis nespės grįžti namo, gaus kaip reikiant pylos nuo įpykusio tėvo.
      - O jeigu Šaltanosio nebus, tu parodysi savo kaimelį ir papasakosi apie tuos girios išmintinguosius?
      - Žinoma nugi jugi, tik pirma dar turėsim nusiaubti lazdynus. Šiaušk namo, kol tavo tėvas neėmė galąst nagų taviškiui kailiui.
        Giltoras linktelėjo ir nuskubėjo šlaitu žemyn. Paprastai po dienos, praleistos miške, galva lengvai svaigo nuo patirtų nuotykių, bet tik ne dabar. Pagundos, saldžios, masinančios, tiesiog erzinančios ir krūva kliaučių jas pasiekti.
          Miškinukas vis dar pūpsojo ant kalvos, beveik susiliedamas su krūmais ir rusva žole. Zaramelis savo sustingusiu kūnu ir didelėmis akimis dabar priminė milžinišką susikūprinusį apuoką. Apvalios akys tvieskė geltoniu, įdėmiai stebėdamos tolstantį berniuką.

                                                  ------------------------------
            Giltoras bėgo. Kojos lengvai judėjo išmintu žolėje taku. Krūtinėje vienodu ritmu ramiai dunksėjo širdis. Įprastas rytas jam. Įprasti bėgimo ratai aplink laukymę, kurioje pūpsojo jo su tėvu troba. Jis turi tapti greitas, jo kūnas privalo būti vikrus, stiprus ir ištvermingas. Tik tapęs tokiu, jis bus vertas savo tėvo ir tikro ginklo.
          Pasigirdo plojimas. Du staigus plekštelėjimai nuskardėjo ryto tyloje. Giltoras šoktelėjo į priekį ir padaręs kulverstį, smogė rankoje laikomu mediniu kardu įsivaizduojamam priešininkui. Tiesiog smūgis ir vėl bėgte, stengiantis kuo greičiau atstatyti triuko sutrikdytą kvėpavimą.
          Neįprasta šioje rytinėje treniruotėje buvo viena – mintys. Po paskutinio pokalbio su Zarameliu, berniuką vis labiau masino noras pamatyti miškinukų kaimelį. Tiesiog apsėdo. Kas žino kiek dar kitų vietų slepia nuo jo miškinukas, kiek ir ko jam uždraudė vyresnieji. Kūnas bėgo takeliu, o vaizduotė nepaliaujamai piešė nuostabius, keistus, paslaptingus girios kampelius, kuriuos jis galėtų pamatyti, atšaukus draudimus.   
        Užtektų šuniui numirti ir visos tos užburiančios paslaptys atitektų jam, Giltorui. Laukti? Šaltanosis senas, bet kas žino, kiek jis dar pragyvens. Šuo dar puikiai tarnavo tėvui medžioklėje – akylas, ausylas ir su puikia uosle. Laukti kelis metus, kai visai šalia tokie masinantys lobiai. Kas žino, kas gali atsitikti per toki ilgą laiko tarpą? Ims miškinukų vyresnieji ir apskritai uždraus Zarameliui draugauti su juo. Reikia apsispręsti.
        Šaižus švilptelėjimas. Berniukas bėgdamas, atliko seriją durių, kirčių ir apgaulingų judesių. Nelėtindamas, nedvejodamas. Ir vėl ramus ir vienodo ritmo bėgimas.
        Smalsumas ir kankinantis noras tik stiprės. Kibs prie jo, lips it ištirpę sakai, velsis galvoje maišydami mintis. Giltoras gerai pažinojo save. Galų gale jis pralaimės kovą jiems, tai kam priešintis. Tiesiog laiko gaišimas. Juk Šaltanosis - tik jo tėvo tarnas, girios išdavikas ir visu girios būtybių priešas. Tiesiog senas, blusėtas šuo. Jam ne vieta čia, miškų glūdumoj. Giltorui padėkotų ne tik miškinukai, visos miško būtybės įsileistų jį į savo tarpą, pripažintų savu. Argi ne to jis trokšta? Yra tik viena išeitis - Šaltanosis privalo dingti.
        Trys pliaukštelėjimai delnais. Giltoras sustojo. Rytinė treniruotė baigta. Kojas ir rankas lengvai maude, tačiau nesijautė jokio nuovargio.
        - Tavo žemi smūgiai per lėti, o dešiniam kirčiui užsimoji per plačiai, net aklas nuo jo išsisuktų. - tėvas, stebėjęs jo bėgimą, pasuko link trobos. Šaltanosis bindzeno šalia jo. Šuo visada būdavo netoli jo. Budrus, pasiruošęs vykdyti menkiausią komandą, atskriejusią iš šeimininko lūpų. Pats tikriausias ištikimas tarnas. - Kol busiu medžioklėje, treniruokis. Kitą rytą noriu matyti tavo pastangas.
        - Žinoma, tėti. - berniukas pareigingai švystelėjo mediniu kardu iš dešinės. - Ilgai busi miške?
        - Iki vakaro. Reikia apeiti visus spąstus. Kelionei į miestą dar reikia nemažai kailių.
      - Tėti..?
      - Kas dar?
      - O pasitreniravęs, aš galėsiu nueit į girią? - Giltoras įnirtingai mosavo savo netikru ginklu, tačiau visas dėmesys buvo nukreiptas į trobą, kurioje dingo tėvas. Zaramelis šiandien lauks ant kalvos, reikia žūt būt ištrūkti miškan.
      - Eik, tik nevėluok sugrįžti. Nėra ko valkiotis miške tamsoje vienam.
      - Būtinai grisiu laiku, teveli. Grįšiu ir padėsiu sutvarkyti medžioklės laimikį.
      - Žinoma, kad padėsi. Už tuos kailius juk pirksim tau kardą. Geri kardai kainuoja didelius pinigus, o tu juk nori gero ginklo. – Hamulis pasirodė tarpduryje. Už nugaros nedidukas medžioklinis lankas. Prie plataus diržo kabojo pilna strėlių strėlinė ir susuktas pilkas maišas kailiams sudėti. Rūsčiai nužvelgęs besitreniruojantį berniuką, jis pasuko link miško.
        Tėvui dingus girioje, Giltoras sąžiningai smūgiavo ir badė orą mediniu ginklu dar kokią valandą. Taip norėjosi jau dabar skuosti pas miškinuką, bet reikėjo būti atsargiam. Kas žino, gal tėvas dabar stebi jo treniruotę, pasislėpęs medžių tankmėje. Už tinginystę ir neklausymą, gerai iškarstų jam kaili ir svarbiausia, uždraustų keliones girion.
        Po geros valandos berniukas it zuikis nuskuodė trobon. Medinis kardas nuskriejo į kampą. Jo neprireiks iki rytojaus ryto. Užsijuosė diržą su durklu makštyse. Iš dėžės šalia tėvo lovos išsitraukė nediduką lininį maišelį – jo prireiks nuskintiems riešutams. Štai ir visi pasiruošimai. Dabar kai apsisprendė dėl šuns, Giltoras norėjo kuo greičiau susitikti su Zarameliu. Viena - nuspręsti atsikratyti Šaltanosiu, kita - žinoti kaip tą padaryti, Gal miškinukas ką tinkamo patars.

                        -----------------------------------

      - Ką ten po galais darai, Giltorai? – suirzęs  Hamulis atidarė duris ir pažvelgė į kiemą.
        Giltoras stovėjo pusiaukelėje tarp trobos ir laukymę supančios miško sienos. Kojos kiek sulenktos, kairėje rankoje durklas – klasikinė gynybinė stovėsena. Siauri ir trumpi durklo ašmenys dvylikamečio berniuko rankoje labiau primine smailų pagaikštį nei rimtą ginklą, tačiau Hamulis žinojo, kaip puikiai jo augintinis moka durklu naudotis. Tai nebuvo treniruotė. Vaikiščias net nepastebėjo atsivėrusių trobos durų ir Hamulio tarpduryje, toks išsigandęs buvo. Hamulis paniekinančiai susiraukė. Iki tikro kovotojo berniūkščiui dar labai toli, durklas rankoje, stovėsena tinkama, bet vietoj ryžto ir susikaupimo, veide baimė ir sutrikimas. Nieko čia keisto, juk jo augintinis – ne garkas, ne jau gimęs kariu, širdžių medžiotojas. Giltoras – pats paprasčiausias vargalis, vertas tik tarnauti garkams ir kartais tapti jų maistu. Keistai kartais pasisuka gyvenimas, kai paskutine širdžių medžiotojų tautos viltimi išlikti tampa nusmurgęs vargalių berniūkštis.
          Berniuko durklas buvo nukreiptas namo pusėn. Į dešinę nuo durų. Būtent iš kažkur ten ir atsklido anksčiau jo dėmesį patraukę keisti garsai ir riksmas. Hamulis instinktyviai išsitraukė iš makštų medžioklinį peilį. Laiko paimti kambario gilumoje paliktą kardą nebuvo. Kur šuo? Kodėl nesigirdi jo lojimo? Joks padaras, prisiartinęs prie laukymės nelikdavo be jo keturkojo pagalbininko dėmesio. Kas galėjo prasibrauti iki pat trobos niekieno nepastebėtas? Laiko spėlionėms nebuvo, reikėjo veikti. Hamulis staigiai iššoko iš už durų priedangos. Pasiruošęs gintis nuo bet kokio puolimo, gintis ir po to smogti pats.
          Vyras sutrikes apsižvalgė. Nebuvo jokio įsibrovėlio, jokio priešo. Tiesiog trobos siena ir jo šuo, gulintis jos šešėlyje.
        - Giltorai, ko išsigandai? Mano senio šunėko? – Hamulis atsisuko į savo augintinį.
        - Jis mane užpuolė. - berniukas galų gale atkreipė dėmesį į Hamulį. - Užpuolė iškart, kai parėjau iš miško. - Giltoras mostelėjo ranka į tankią laukymės žolę už poros žingsnių prieš save. Ten gulėjo kažko kimšte prikimštas maišelis. – Priskyniau riešutų.
        - Kaip užpuolė? - nepatikliai sukluso Hamulis. – Šuo savų nepuola.
      - Bet mane jis užpuolė. Norėjo įkąsti į koją, tikrai, tikrai. – berniukas vos neverkė, bet išgąsčio veide jau nebebuvo.
      Tik dabar Hamulis pastebėjo perplėštas savo augintinio kelnes. Skylė dešinėje klešnėje prasidėjo ties keliu ir tęsėsi iki pat apačios, ten apskritai virsdama skutais. Aišku, lazdynai – tikras priešas kelnėms, bet kam Giltorui meluoti apie užpuolimą. Vyras vėl atsisuko į šunį.
        Kažkada mieste priglobtas benamis šunėkas išaugo dideliu, savo pilku kailiu kiek primenančiu vilką, žvėrimi. Daug metu jis buvo ištikimas Hamulio pagalbininkas medžioklėje, budriai saugojo namus nuo svetimų. Tiesa, paskutiniu metu laiko našta vis labiau slėgė žvėrį. Vis dažniau jis tiesiog gulinėjo šalia trobos, paniręs į tingų snaudulį, kartkartėmis nuvydamas kokia ypač įkyrią musę ar plačiai nusižiovaudamas. Net kvietimas traukti medžioklėn, jau nebesukeldavo jam džiaugsmingo jaudulio kaip anksčiau. Namu sargas tiesiog bindzendavo šalia Hamulio, ramiai laukdamas jo komandų.
        Iš pirmo žvilgsnio ir dabar šuo tiesiog ramiai ilsėjosi trobos pavėsyje. Žvėris tysojo ant kietos laukymės žolės, galva tingiai nuleista ant galingų letenų, tačiau nervingai trūkčiojanti uodega rodė, kad jis nemiegojo. Akys nukreiptos tiesiai į Hamulį, tačiau vyras nejuto paprastai įdėmaus, laukiančio įsakymų šuns žvilgsnio. Apskritai, nepanašu buvo, kad šuo pastebėjo  prieš jį stovintį šeimininką. Sveiku geltoniu visada švytėjusios akys, dabar buvo blausiai pilkšvo atspalvio, it iš vidaus aptrauktos tiršto rūko siena. Kailis aplink akiduobes padengtas skaidriomis lipniomis gleivėmis. Dar daugiau keistų išskyrų dengė šuns nasrus. Jos lėtai slinko snukiu ir dribo ant žemės. Aplink šuns galvą jau susidarė nedidelė tiršta valka.
        - Jis tau įkando, Giltorai? – Hamulis karštligiškai atsisuko į berniuką. Jo viduje it miško gaisras plito panika. Jis akimirksniu atpažino, kas ištiko šunį. Miško karštinė. Liga, kuri užpuola medžioklinius šunis, dažnai būnančius girioje. Neišgydoma nelaimė, sujaukianti jų protus ir priverčianti pulti viską kas juda, net savo seimininkus. Užtenka mažiausio tokio šuns įkandimo ir karstinė jau žmogaus kūne, tokia pat neišgydoma ir pragaištinga. Vienintelė išeitis tokiam ligoniui – mirtis ir kuo greičiau, tuo geriau. Berniukui miško karstinė reikštų mirtį, o jam, išdidžiam širdžių medžiotojui pralaimėjimą ir visų jo vilčių žlugimą.
        - Jis suplėšė mano kelnes, perdrėskė su nagais – gūžtelėjo Giltoras. Jis nuleido savo durklą.
        - Aš tavęs ne to klausiau. Ar jis tau įkando, po galais? – kone užriaumojo Hamulis. Iš pradžių kvailas siaubas, o dabar nemažiau pavojingas atsipalaidavimas. Berniūkštis vis labiau siutino jį.
        - Neįkando, tikrai, tikrai. Tik kelnes suplėšė. Kodėl Šaltanosis mane užpuolė, teveli?
        - Šuo susirgo. – Hamulis lengviau atsipūtė. Visas jo viltis galėjusi į šipulius sudaužyti audra susitraukė iki apmaudžios, netikėtos ir skaudžios, bet visgi tik liūties. - Eik į trobą ir atnešk man ietį. Paduosi ją man ir sėdi troboje, iki man sugrįžtant.
        - Gerai, tėti. - berniukas it strėlė nulėkė prie durų. Dabar jį baugino nebe keistai besielgiantis šuo, bet rūstus tėvo žvilgsnis.
        - Eisim į medžioklę, šunėke. Pakaks tau čia drybsoti ir taškytis seilėmis. Tu juk mėgsti medžioti, šunėke. - Hamulis atsisuko į šunį. Šis pakilo nuo žemės ir nukurnėjo link miško. Nerangiai, apatiškai, su pabrukta uodega. Gleivės ir toliau plūdo iš jo nasrų, tirštais lašais kapsėdamos į žolę. Nesimatė jokio beprotiško agresyvumo, tiesiog senas žvėris, bet širdžių medžiotojo tai neapgavo. Ligos pradžioje karstinė šunų sąmones draskė iš lėto, su pertraukomis. Su laiku pertraukos vis trumpėjo, kol likdavo tik begalinis įsiūtis visam likusiam pasauliui.
        Trobos duris staigiai girgžtelėjo prasiverdamos. Pradžioje pasirodė į priekį atkišta ietis, iš paskos atsargiai išlindo Giltoras. - Kam tau ietis, teveli? Ar Šaltanosis pasveiks?
        - Eik atgal, į vidų ir lauk manęs. - jokių prieštaravimų nepripažįstančiu balsu kone išspjovė pro kietai sučiauptas lūpas širdžių medžiotojas.
  Berniuką it vejas nupūtė, tokiu greičiu jis nėrė atgal į namą. Hamulis tvirčiau suspaudė ietį ir nužingsniavo paskui savo šunį.

                            -------------------------------- 

      - Viskas pavyko. Juk sakiau, kad pavyks, tataigi! – Zaramelis drąsiai įriedėjo į kiemą. Pirmą kartą per visą jų draugystės laiką miškinukas išdrįso čia apsilankyti.
      - Kelnių tik gaila, kad teko sudraskyti. Šaltanosis nebegrįš, ar ne? - Giltoras atsargiai išsliūkino pro duris kieman. Jis stengėsi atrodyti ramus ir pasitikintis savimi, tačiau viduje virė it uždengtas puodas ant karštos liepsnos. Taip, atrodo, jiems tikrai pavyko, tačiau džiaugsmo jis nejuto. Viskas įvyko labai greitai. Per greitai, lengvai ir kasdieniškai. Širdyje jis net tikėjosi, kad miškinuko planas nesuveiks ir tada girios gyventojas gaus pasiūlyti kitą, mažiau skausmingą.
      - Tikrai negrįš, nebijok. Dar nei vienas šuo suėdęs margadriežio mėsos, nebuvo išgijęs. - miškinukas plačiai išsišiepė. - Tavo tėvas gerai žino, ką reikia padaryti su tokiu pasiutusiu padaru.
      -  Jus dažnai taip susargdinate šunis? – berniukas atsisėdo ant suoliuko prie durų. Jo žvilgsnis klaidžiojo žalia miško siena, už kurios išnyko tėvas ir Šaltanosis. Nežinia, ko labiau jis dabar norėjo, kad ten pasirodytų vienas Hamulis ar abu su Šaltanosiu, sveiku ir linksmai tursenančiu, greta tėvo.
      - Aišku, kad dažnai. Miške tokie padarai nereikalingi, nugi jugi. Pakišam visiems, kurie ateina su žmonėmis į girią. Gaila, ne visi suėda, - miškinukas įsitaisė ant žolės, atsukęs švelniu balkšvu kailiuku apaugusi pilvą vakaro saulės spinduliams. - todėl ne visi ir suserga ta karštine.
    - Bandėt ir su Šaltanosiu?
    - Bandėm ir ne kartą. Tau, Giltorai, Šaltanosis yra artimas, yra draugas, o mums, miško gyventojams jis - išdavikas, žmogaus tarnas, šniukštinėjantis mūsiškių žudikas. Tas Šaltanosis be tavo tėvo leidimo nelietė nieko miške, todėl mums ir nesisekė.
    - Iki dabar. – niūriai suburbėjo Giltoras.
    - Jo jo, iki dabar, kai tu mums padėjai. – pritarė berniukui miškinukas. Šis šuo ėdė tik iš tavo tėvo ir tavo rankų, todėl, kai tu ištiesei jam margadriežį, surijo nė nemirktelėjęs. Dabar tu - viso miško draugas. Pamatysi, kur dabar galėsim nukeliaut. Žinau, kur rasti didesnių skanėstų net už riešutus, nugi jugi.
      Giltoras linktelėjo. Kas padaryta, tas padaryta. Jis paaukojo ir prarado Šaltanosį, kad dar daugiau sužinotų apie girią, kad galėtų aplankyti pačius slapčiausius jos kampelius. Jis pasiekė, ko taip troško. Jis jau didelis.. Jis atlaikys skausmą, dabar dilgsintį širdyje. Jis – karys, stiprus ir kietas kaip akmuo.
      - Nori riešutų? – berniukas pakilo nuo suoliuko.
      - Tu jų dar turi? – iškart sujudo Zaramelis.
      - Žinoma, juk tik šiandien mes jų prisiskynėm. – gūžtelėjo Giltoras.
      - Aš tai savuosius jau sušniojau, nugi jugi. - miškinukas pašoko nuo žemės it kamuolys. - Skanūs, tataigi. Daug dar jų turi?
      - Pilną maišą. Tuoj atnešiu. – Giltoras atidarė duris ir dingo name.

                              ------------------------------

        Miškas tiesiog dvelkė ateinančia naktimi. Laukymėje dar karaliavo vakaro saulės spinduliai, bet medžių tankmėje jau telkėsi prieblanda. Tylu. Trumpas akimirksnis pasislėpti nakties poilsiui dieniniams gyvūnams ir pabusti iš miego naktiniams padarams. Hamulis galėjo girdėti kiekvieną savo žingsnį ir priekyje bindzenančio šuns letenų krebždesius. Šuo bėgo neatsisukdamas, vis dar apatiškas, tarsi suprasdamas, kad kelionės tikslas visai ne medžioklė.
      - Kartais net patys ištikimiausi draugai gali pagalius į ratus kaišioti. Kai ateis laikas, atsimink tai ir nepasiduok jausmams ir prisiminimams, apsispręsdamas. - Šie žodžiai sukosi Hamulio galvoje. Vėl ir vėl. Keista kaip jie iš viso išsilaikė jo atmintyje per ilgus metus, pasislėpę kažkur giliai, giliai galvos užkaboriuose ir laukiantys savo laiko. Žodžių akimirka atėjo. Paskutinis Hurielės patarimas jam būrėjos virtuvėlėje. Dabar Hamulis žinojo, ką jis reiškia. Širdžių medžiotojas žingsniavo atkišęs ietį į priekį. Šuo vis dar ramus, tačiau bet kada gali staiga atsisukti ir taškydamas seiles pulti savo šeimininką. Apsispręsti Hamuliui nebuvo sunku. Tiesiog nebuvo kitos išeities. Šuo turėjo mirti. Keista, bet per visą laiką kol šuo gyveno kartu su juo, Hamulis taip ir nesugalvojo jam vardo. Tai Giltorui jis buvo Šaltanosis, o jam, širdžių medžiotojui, tiesiog šunėkas, bet nuo Hurielės dvasios nieko nenuslėpsi. Šis pilkas žvėris buvo vienintelis jo draugas girios medžių tyruose. Ištikimas ir pasirengęs iki mirties tarnauti jam. Po šio vakaro jis, išdidus garkas, vėl liks visiškai vienas. Troboje pasilikęs vaikiščias Hamuliui buvo nedaugiau kaip įrankis, ginklas tikslui pasiekti. Turi jį saugoti, popinti, bet gerbti ar laikyti savo draugu – na jau ne. Kaip gali ką nors jausti primityviam, kvailam vargaliui.
      - Stok. Ramiai, šunėke, ramiai. - Jie vietoje. Jau išeidinėdamas iš laukymės, Hamulis žinojo, kur patrauks viską užbaigti. Niūriame eglyne, iš po senais rudais spygliais padengtos žemės kyšojo kampuotas rusvas granito luitas. Akmuo jam visada priminė nežinia kodėl girios viduryje stūksantį kapo antkapį. Po akmeniu iš vienos puses juodavo siaurokas, bet gana gilus urvas. Tinkamiausia vieta kapui visoje girioje. Tinkamiausia vieta atsisveikinti su šunėku.
        Šuo apatiškai sustojo tiesiai priešais skylę po granito luitu, tarsi perskaitęs savo šeimininko mintis ir kaip pridera ištikimam tarnui paklūstantis net tokiam jo sumanymui. Žvėris atsigulė ant spyglių kilimo ir nuleido galvą. Viskas parengta. Širdžių medžiotojas pasilenkė paskutinį kartą paglostyti Šunėką, tačiau persigalvojo. Užtektų šuniui netikėtai kryptelti galvą ir įsikabinti iltimis į delną. Tik tiek ir jis, Hamulis, imtų taškytis iš burnos lipniomis gleivėmis. Reikia tiesiog kuo greičiau viską užbaigti ir pamiršti, išstumti iš savo galvos it erzinančiai skausmingą rakštį
        - Tau jau laikas iškeliauti, šunėke. Lik sveikas. – vyras smoge ietimi iš viršaus. Plieninis ginklo smaigalys perdūrė žvėries kūną ir įsmigo i žemę po juo. Šuns kūnas suvirpėjo, apimtas stiprių priešmirtinių konvulsijų, tačiau iš plačiai pražiotų nasrų tepasigirdo silpnas gailus inkštimas. Dar po keliu akimirkų viskas buvo baigta. Hamulis priminė koja šuns kūną ir stipriai trūktelėjęs ištraukė krauju nusidažiusią ietį.
          Smūgis tarsi apvalė Hamulį nuo niūrių ir skausmingu minčių. Jis tiesiog nebeturėjo laiko gedėti. Širdžių medžiotojas atsargiai pakėlė šuns lavoną ir nutyso link skylės po akmeniu. Šunėkas ten vos tilpo, jo pilkas jau po truputį stabarėjantis kūnas užpildė visą angą. Šiaip ne taip įgrūdęs jį po granito luitu, vyras ėmė sukti ratus eglyne rinkdamas didesnius akmens riedulius ir stambesnes šakas. Netrukus skylės anga dingo po didžiule visokio šlamšto krūva. Miško padarai nepalies šuns kūno. Tai buvo vienintelis dalykas, kuriuo dabar galėjo Hamulis atsidėkoti mirusiam ilgamečiam pagalbininkui.
          Besidarbuojant aplink dabar jau tikru kapu virtusi granito luitą, prieblanda virto tikra naktimi. Hamulis ištraukė į žemę įsmeigtą ietį ir paskutinį kartą nužvelgęs šunėko kapą, pasuko atgal, namo.
        Nakties tamsa nei kiek netrukdė Hamuliui. Šioje miško dalyje kelią namo, jis rastų net užrištomis akimis. Bijoti irgi nieko nebijojo. Girioje bastėsi pavojingi padarai, bet šie patys vengė Hamulio, pasirinkdami lengviau pasiekiamą grobį. Vyras krūptelėjo tik kartą, kai kažkur visai šalia, pasislėpęs medžio tankmėje suūbavo dėmėtasis apuokas. Duslūs ūbesiai sudraskė tykią girią. Garsai aidu blaškėsi tarp medžių, tai sustiprėdami, tai beveik nutildami.
          Širdžių medžiotojas susiraukė. Labiausiai apuoko ūbavimas primine juoką, tarsi visas naktyje paskendęs miškas staiga ėmė kvatoti. Juokėsi medžiai, kikeno krūmokšniai, dar kažkas nematomas ir nežinomas prunkštė tamsoje, it visa giria būtų pamačiusi linksmą pokštą. Nejuokinga buvo tik Hamuliui. Jis jautėsi tapęs to pokšto auka.
        - Kai ateis laikas, atsimink tai ir nepasiduok jausmams ir prisiminimams, apsispręsdamas. – jis įvykdė šiuos Hurielės žodžius, Šuo susirgo ir dabar gulėjo užverstas šakomis ir akmenimis. Giltoras saugus. Viskas padaryta teisingai, tai kodėl širdyje jis jautėsi apgautas, išduotas, nejaugi paprasto šuns mirtis galėjo taip sujaukti protą. Reikia atsikratyti šių įkyrių minčių, tiesiog pradėti galvoti apie ateitį. Šis vakaras tiesiai šviesiai parodė, kad berniūkščiui dar toli iki kovotojo vardo. Neužtenka mokėti laikyti ginklą, žinoti teisingai gintis ir smūgiuoti, reikia ir sugebėti tai panaudoti gyvenime. Smogti nedvejojant, nebijant, nejaučiant gailesčio ir baimės. Taip kaip jis persmeigė šunėką eglyne. Vargalis vaikėzas per skystas tam, ką gi teks tai pakeisti. Griežtai, grubiai, net skausmingai, bet tai turi būti padaryta. Nuo šios nakties Giltoro treniruotės gerokai pasikeis. Jis, širdžių medžiotojas, padarys iš nupiepusio vargalio puikų karį. Sunki užduotis, bet įveikiama, kas jau kas, o jis tai puikiai žino. Būtent vargalis, klajoklis iš stepių, jo dalyvautame turnyre privertė Hamulį sprukti iš baimės pabrukus uodegą. Didžiulis juodaplaukis vyras kovojo it išprotėjęs, nepavargdamas, galingais smūgiais tiesiog šluodamas nuo kelio visus savo priešininkus. Nesigailėjo nei vieno, kovos gale, žiūrovų minios džiaugsmui, pribaigdamas kiekvieną savo varžovą. Jis, Hamulis, tada dar vos devyniolikmetis vaikinukas, tiesiog pašiurpo išgirdęs, kad sekantis jo priešininkas - šis stepių laukinis. Pašiurpo ir naktį prieš kovą, tiesiog paspruko iš Gilramešo, prarasdamas visas viltis laimėti turnyrą ir išgelbėti savo tautą visiems laikams. Jis tiesiog susimovė. Antro šanso, kuri jam suteikė Giltoras, jis nebepaleis iš ranku. Berniūkštis arba laimes jo naudai ta turnyrą arba mirs. Kito kelio nėra.
        Priekyje, medžių tankmėje, suspindo nedidukė švieselė. Jo trobos langas. Jis beveik namie.
2013-04-26 18:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-30 17:50
Meškiukas
Na ir kodėl tu taip retai talpini? Kūrinys tai tikrai geras.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-27 00:06
otorpeb
Rašote vis geriau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą