Ateivė

Yra tokia paslaptinga vieta, kurioje telpa visas žmogaus pasaulis: vešliausi miškai, žaliausi laukai, jaukiausi namai, giedra gyventojų nuotaika, tarpusavio supratimas ir šiluma, ir net skaidrus paslapčių šaltinis. Tokiose vietose dangus ir žemė – du draugiški skirtingų prasmių poliai, sudarantys vienovę – erdvę.
Toje erdvėje gyvena žydraakė būtybė – Ateivė. Tiesa, jos vardas primena Atėnę, pareigingą ir nenugalimą deivę, kuri pažadina norą gyventi, norą ieškoti, pažinti ir nenurimti nuo saulėtosios planetos žmonių giminės pradžios iki jos pabaigos.
Žydraakės Ateivės prieglobstis – sodyba, suaugusi su jos gimimu skaičių kaitos riboje, kai kinta erdvės koordinatės ir gyvosios būtybės ieško sandarumo ir dermės, kai šilumos ir šalčio poliai beveik toje pačioje vertikalėje. Ateivės tėvai tą laiko tarpą vadina rudeniu, lapų kritimo metu.
Tuo metu į trobos duris beldžiasi priešingos gimimui jėgos, ūbaudamos ir švilpaudamos, kaukdamos ir ūžaudamos, barškindamos viską, kas pajudinama. Vakarais į šiltą trobos virpulį ateina kilnioji dvasia Švitė, kuri nugramzdina į neįveikiamus tolius siaubingąją dvasią Nežinią. Ateivės širdelė rami, atvira Švitės mintims ir idėjoms apie žmogaus gyvenimo kilnumą, apie grožio ir gėrio amžinumą, apie meilės tobulumą, apie pradžių pradžią žodyje, o gal tik garse, kuris yra atsakas į kitos būtybės jautrią erdvinę būseną ir ten, ir čia.
Kilniosios dvasios vedama Ateivės gimdytoja Skaistveidė dangaus žiburių šviesoje atskleidžia stebuklingosios erdvės emocinius ryšius ir veda į žmogiškojo pasaulio supratimo jūrą, pasakodama, tarsi nimfos dainuodama istorinį dieviškąjį epą apie narsiųjų didvyrių žygius į nelabųjų drakonišką šalį, apie jų ryžtą, pasiaukojimą, meilę ir pagarbą gentiniams ryšiams, giminės palikuonims ir jų dvasinei idėjinei vienybei, regint palaiminimo ženklą -  vilties raktus. Tokia viltimi jie liko gyvi, apgynę nelaimėlius visus, išplėšę juos iš pražūties nasrų, sukūrę ramiosios dvasios karalystę – Ramą.
Ateivė žavisi tų karžygių drąsa, galia, tačiau į širdį jos įkrito pažinties aistra: o kur  toji palaimintoji dvasia?
- Aš čia su tais, kurie kilnumo dvasios kalne svajone gyvena, dorybės ir grožio karalystės laužus kurena.
Išgirsta ji balsus iš protėvių širdžių ir dvasią jos užpildo keletas troškimų gan keistų:
- Ar aš galėčiau kilnumo dvasios kalną aplankyti, drauge augti ir josios paslapties raštus skaityti?
- Tau keliai visi atviri, jeigu svajonę kilnią turi.
- Aš už mamą Skaistaveidę numirti galiu, juk ji viena iš karžygio Nemiro dukrų. Aš dar laurų vainiką tiems žmonėms nupinti ketinu, kurie drįsta eiti šventumo keliu – meilę suranda tarp kančių.
- Aš pažadinsiu tavo gyvenimo galią, kad suprastum mirties dviveidystę, išpuikusią jos vienvaldystę, kai pjauna nesėjus gyvenimo viltis puošniausias ir kerta į širdį pačią jautriausią. – tarė Ateivei dvasia palaimintoji.
- O kad galėtume išvengti tų mirties klastų kerštingų, gal aš galėčiau gauti doros ir grožio karalystės raktą stebuklingą?
- Jį gauna tie, kuriems karštos širdies ledai nestingdo, kurie, įveikę sunkumus, vis nepamiršta kelio į kilniosios dvasios kalno pravirus vartus.
Ateivės ryžtas nuostabus, sapnuoja ji kilniosios Laimės karalystę ir Švitės kerinčius namus, tačiau staiga ji krinta šuliniu tamsiu ir nebegirdi Palaimintosios pažadų. Tik neaprėpiama šviesa matyti giliausiojo kanalo viršuje, pradingsta žemės laikmačio galia... Ir stovi ji neaiškioje platumoje ties žibančia gyvenimo – mirties rodykle. Mergaitė iš maldų -  tyriausioji Malda pakviečia nukeliauti pas Nežinią arba... Tyla.
- Norėčiau grįžti į Švitės kalną pas savus, kuriems gimimas nuostabus, tačiau, atlikus misiją, išbandžiusi save ir net nežinomus kelius, išpildžiusi priedermės ritualus, gal jau tada galėčiau atverti šiuos Nežinios ryškios vartus?
Tyla...
Ir sapnas baigėsi, deja. Tokia gyvenimo pradžia kilniosios Švitės globoje, sodyboje, doros ir grožio erdvėje, sugrįžimo viltyje.