Kalno veidas

Jis prieš mane – nušiuręs ir nutolęs,
Nes su visais jį mindau dažną kartą –
Mane jau baigia užkankinti skolos,
Gal būt kada prieis čia pasikarti?

Ant tos atšlaitės daug tvirtų galiūnų,
Šakas išmetę vėjy skerišiojas.
Retai kada, bet pasitaiko, būna
Po jom nutįsta pakaruoklio kojos.

Ir vasarą ir žiemą šitas veidas –
Toks nežymus, bet traukia miesto žmones –
Kai kas kalne sekmadienį praleidęs,
Parsineša jo mėlyną svajonę.

To kalno lygią vakarinę pusę
Sudarkė sunkūs cementiniai blokai,
Nuo jų, kai sniego kalnuose pripusto,
Su slidėm vyrai per tarpeklį šoka.

Ir prisigėrę kalno malonumų,
Prie stalo tarsi jaučiai atsigano –
Išgėrę vyno, ir visai apglumę,
Nusitempia į lovą naują paną.

Į rudenį, kai lapai jau nukritę,
Tas veidas kalno raukšlėm nusiado,
Ir šviečiant saulei, kai šalnoja rytas,
Pasipuošia kaip žmonės maskaradui.

Tas jo rudumas ir grioviai kalnynų
Senatvę gilią išmeta į dieną,
Ir ašaroti toliai nusiminę
Tarsi įsmenga į aštrias uolienas.

Ir stirnos, ir ožiai per veidą bėga,
Ir kalno šlaituos badosi už garbę,
O pirmas rudeninis šiltas sniegas
Jiems baltas sruogas ant žolynų verpia.

Žinia, žmogaus veide tiek daug nerasi,
Nes jis užvertas kančiomis ir sienom,
Bet gilumoj neįžiūrėtos masės,
Tarsi po pievos žydinčia velėna,

Šimtai pasaulių niekur nematytų,
Aistrų ir praradimų vingiai statūs.
Ant kalno atminimų baltos plytos
Tėra tik menkas būvio aromatas.