Sūduvių epas

Sūduvių epas

Sakoma, kad mūsų saulei kaip ir žemei apie 4, 5 milijardo metų. Pradžioje žemė tebuvo karštas kamuolys, kuris vėsdamas, maždaug po vieno milijardo metų, sudarė sąlygas ir galimybes gyvybei atsirasti. Žemėje veisėsi didžiuliai gyvūnai, tokie kaip dinozaurai, tačiau žmonės atsirado tik palyginus labai neseniai, vos prieš keletą šimtų tūkstančių metų. Tai kas gi buvo tuos tris milijardus metų, kai gyvybė žemėje egzistavo, o žmogaus dar nebuvo? Įvairiose pasaulio tautosakose kalbama, kad tuo metu žemėje gyveno dievai, iš kurių kilo žmonės. Įdomu tai, kad kiekviena tauta turi savo versiją iš kur ji kilusi, aš norėčiau paporinti iš kur ir kaip atsirado sūdinai – sūdai – sūduviai. Tai vienas ir tas pats pavadinimas tik paimtas iš skirtingų šaltinų, nes tai labai sena gentis, kur kas senesnė už lietuvių gentį, kažkada įsikūrusią dešiniajame Nemuno krante prie Lietavos upelio (Jonavos apskrityje). Sūduviai gyveno kairiajame Nemuno krante, o jų žemės driekėsi net iki Būgo upės Lenkijoje. Įsivaizduokite kokio dydžio tai buvo gentis jeigu ji siekė apie 2 milijonus gyventojų, kai prūsai tuo metu teturėjo apie vieną milijoną gyventojų, o lietuviai vos apie 650 tūkstančių. Ir skaičiai paimti ne iš pačių geriausių laikų, o iš tų laikų kai juos masiškai naikino kryžiuočiai. Manoma, kad aukščiausio suklestėjimo sūduviai buvo pasiekę apie 520 m. p. m. e. Bet mums reikia ne istorijos, o sakmės apie sūduvius. O ji gali būti tokia:
Didžiojo ledynų slinkimo metu vienas milžiniškas ledo luitas, vardu Žuvintas, atriedėjo net į Sūduvos žemę. Nelinksma čia buvo jam vienam gyventi. Kaip žinia, šis kraštas nepasižymi ežerų gausybe. Atitirpdė savo užšaldytą širdį ir išskleidė plačiai ir giliai savo vandenis, kurie kaip mat priviliojo tuntus žuvų ir gausybę paukščių. Žuvys kutendavo Žuvintui jautriausius paslėpsnius, o pulkai paukščių linksmindavo jį savo trelėmis, tolimas pusbrolis Vėjūnas linksmai taršydavo pašiauštus vandenis. Neilgai truko tokia idilija. Veikiai Žuvintui pabodo tokios linksmybės. Jis tapo liūdinčiu ežeru, savo didžiule akimi matantis tik dangų. Kaip žinia, pagal sūduvių tautosaką, žemės tėvas buvo mėnulis, o jos motina - saulė. Beja, ši porelė turėjo pulkelį dukrų – selijų, kurios visos buvo tikros gražuolės. Žuvintui ypač patiko selijos  Amalva ir Yglė. Veikiai, gyvenimas, be jų, Žuvintui tapo visai nemielas. Tada jis pasiuntė pusbrolį Vėjūną piršlybų pas pačią saulę. Saulė nebuvo nusistačiusi prieš Žuvintą, todėl tokiai santuokai iš esmės pritarė tik pareikalavo, kad Žuvintas nutiestų kelią jaunamartėms, kad šios galėtų pas jį atkeliauti, tačiau sugrįžti atgal į dangų jau negalėtų. Ilgai svarstė Žuvintas vienas ir su pusbroliu Vėjūnu kaip tokį kelią nutiesti. Pagaliau tokia mintis gimė Vėjūnui ir šis prabilo:
- Žinau, kad tau nelabai patinka kai žaisdamas pašiaušiu tavo vandens purslus, tačiau jeigu nori turėti nuotakas, teks pakentėti. Aš taip pašiaušiu vandens purslus, kad jie pasiektų pačią saulę. Jeigu saulė bus gerai nusiteikusi ji pati nušvies vaivorykštę, kuri ir bus nuotakų kelionei tinkamiausias kelias.
- Suprantu, kad kito rinktis negaliu, - sumurmėjo nepatenkintas Žuvintas.
- Tai dar ne viskas. Turi man pažadėti, kad su tavo ir nuotakų vandens purslais leisi man žaisti kada tik panorėsiu. Ar sutinki? – paklausė Vėjūnas.
- Gerai jau, sutinku, - ryžtingai pratarė Žuvintas.
Kaip tarė, taip padarė. Vėjūnas sukaupė visas jėgas ir taip papūtė Žuvinto garbanas, kad vandens purslai pasiekė saulę. Žuvintas kentėjo, tačiau tvėrė. Labai jau jis norėjo turėti savo nuotakas.
Kaip tik tuo metu saulė pažvelgė į žemę ir pamatė nuostabaus grožio vaivorykštę. Manydama, kad tokį kelią gali nutiesti tik labai galingas dievas, įsakė savo dukroms kaip mat keliauti tuo keliu. Kadangi abi dukros jau buvo subrendusios, jog atėjo metas joms tekėti, nepriešgyniaudamos motinai, pasileido vaivorykštės keliu, pamiršusios pasiimti ne tik savo kraitį, bet net ir nesumojusios paklausti, kaip tuo keliu reikės sugrįžti. Smagu, kad iki dabar šito joms dar neprireikė.
Atvykusios nuotakos abi gavo po atskirą ežerą ir galėjo maudytis jame ne tik dienomis, prižiūrint saulei, bet ir naktimis, prižiūrimos mėnulio. Manytina, kad, nei saulė, nei mėnulis taip pat sau priekaištų nereiškė, matydami, kaip sėkmingai ištekino savo dukras.
O Sūduvos žemėje prasidėjo linksmybės. Žuvintas pasiskelbė kunigaikščiu – dievu Ežeriniu, jo liūdesys išgaravo kaip mat, o kokia laimė jį aplankė kai iš tos santuokos pradėjo gimti dievų vaikai sūduviai.
Šeima labai rūpinosi savo palikuonimis. Pradžioje tik motinos, vėliau ir tėvas paaukojo dalį savęs, paversdami dalį ežero pelkėmis, kad čia jų vaikai, kaip vystykluose būtų apsaugoti  nuo bet kokios išorinės negandos. Saulės dukros buvo labai išsilavinusios, jos išmokė savo vaikus kaip reikia naudotis ugnimi, tikėti ir mylėti savo protėvius, pasakodavo kas yra garbė, sarmata ir daugelį kitų gyvenimui reikalingų gudrybių, o ežerų dievas Ežerinis, jis ir Žuvintas, išmokė iš pelkių dumblo gaminti geležinius įnagius. Pelkėtas ežerų pakrantes apaugo galingi miškai, teikiantys pavėsį, apsaugą nuo svetimų akių bei patvarią ir kietą medieną, tokią kaip ąžuolai, klevai ir uosiai, tinkančią ne tik namams suręsti, bet ir tokiems įrenginiams kaip jūriniai laivai statyti. Taip laimingai dievų vaikai – sūduviai - gyveno keliolika amžių. Bet gyvenimas turi savus dėsnius ir įvykius pakreipia sava vaga. Taip atsitiko ir dievų vaikams – sūduviams.
Saulės dukrų – selijų – išmokyti kas yra meilė, sūduviai sparčiai dauginosi. Veikiai jų šeimos taip pagausėjo, kad gyventi Žuvinto, Amalvos ir Igliaukos paliose jiems stigo vietos. Jie ėmė plisti į aplinkinius kraštus, kur jų apsaugoti negalėjo net juos mylintys dieviški tėvai. Kaip visuomet gausiose šeimose atsirado skirtingų asmenybių įvairovė. Vieni norėjo gyventi geriau, kiti turtingiau, tretieji tenorėjo geriau pažinti supantį pasaulį. Taip besirutuliojant įvykiams greitai sūduviai apgyvendino didžiules teritorijas nuo Nemuno kairiojo kranto iki plačiųjų Būgo vandenų, per kurias galėjo pasiekti jūras ir vandenynus. Turėdami dieviškųjų savo protėvių pamokymus ir paspirtį, visi toje didelėje teritorijoje gyvenę sūduviai, buvo labai turtingi, nors mažai kas suprato, kad didžiausias jų turtas buvo meilė, tikėjimas ir atsidavimas savo protėviams. Kai, geriau pažinti supantį pasaulį panorėję keliautojai aplankė tokias tolimas šalis kaip Afrika, Balkanai, netgi Amerika, garsas apie sūduvius ir jų turtus pasklido po pasaulį, o tai sukėlė dvejopas pasekmes sūduviams. Pirmiausia Sūduvos kraštą užplūdo įvairūs prekybininkai, mainikautojai, sukčiai ir šarlatanai arba tiesiog avantiūristai. Sūduviai, būdami geros valios, garbingi žmonės, priėmė juos kaip draugus ir mielai su jais prekiavo. Vėliau prekybininkus pakeitė užkariautojai - plėšikai, naujų religijų nešėjai, kuriems knietėjo užgrobti sūduvių turtus. Daugiausiai negandų sūduviams atnešė krikščionys. Daugelį amžių sūduviams teko gintis nuo ortodoksų, savo grobuoniškus žygius planavusius iš Kijevo Rusios, nuo katalikų Poleksėnų, galop nuo, Romos iniciatyva specialiai pagonims (laisviems valstiečiams) naikinti įkurto Kryžiuočių ordino, apjungusio visos Europos avantiūristus, kariaujančius ne dėl garbės, tikėjimo, o tik dėl karo grobio. Ar galėjo sūduviai atsilaikyti prieš visą susivienijusią Europą? Gal būt ir galėjo, jeigu būtų susivieniją su prūsais, žemaičiais, lietuviais. Bet, deja, čia karaliavo skaldymo, o ne vienijimosi politika, be to, sūduviai buvo pernelyg ištikimi savo tikėjimui protėvių dvasiomis, jie mieliau sutikdavo mirti (susideginti gyvi, kas jiems garantavo tiesioginę kelionę į protėvių vėlių šalį) negu pasiduoti užkariautojų malonei. Taip jie visi ir buvo išnaikinti: kardu, ugnim, netgi maru. Turtinga Sūduvos žemė tapo dykra, kaip skelbia kryžiuočių kronikos ir Sūduvos prijungimo prie Lietuvos dokumentai.
Bet ar tikrai sūduviai buvo išnaikinti visi lig vieno? Aš, kaip daugelis kitų, tuo netikiu.
Kokie tai argumentai?
Sūduviai – pelkių ir dievų vaikai, kurie galėjo ir mokėjo pasislėpti.
Iki dabar išliko sūduvių vietovardžiai, ką gali išsaugoti tik likę gyvi žmonės.
Atgimęs Sūduvos kraštas, nors jau vadinamas Suvalkija, išsaugojo sūduvių gyvensenos kai kurias savybes, viena iš jų - gyventi turtingiau.
Gausūs anekdotai apie suvalkiečių suktą, bet nuoširdų būdą, byloja pamokas iš visuotinio sūduvių naikinimo laikų.
Ar gali sūduvių dvasia prisikelti?
Manau, kad gali. Vis daugiau žmonių išdrįsta garsiau pareikšti norą susigrąžinti senąjį Sūduvos krašto pavadinimą. Statistika byloja apie vis mažėjantį skaičių žmonių, kurie tiki kunigais ir bažnyčia, vis didesnę prasmę atgauna pagoniškos tradicijos ir vertybės, nors kelią tam pastoja vis didėjantis moralinis pakrikimas, atslenkantis vėl iš tos pačios susivienijusios Europos, kurioje vėl nematome teigiamų jėgų vienijimosi požymių. Todėl ir norisi užduoti klausimą istorikams, dėl kokios priežasties pradingo sūduvių istorija, kodėl žemaičiams pavyko apginti savo egzistenciją, prūsams asimiliuotis, lietuviams apsikrikštinti, o sūduviai buvo išskersti tarsi galvijai?
Štai tokia sakmė apie sūduvius.


Albertas Drešeris (artdreseris)
2013 04 05
Marijampolė