2

Taktilas vis dar negali paaiškinti kaas jį supa. Atsargiai paliečia purią pienės galvelę. Ant jos tupi maža bitė. Rainoji įgelia ir nukrenta nuo žiedo. Ji guli nejudėdama. Taktilas nesupranta kas įvyko. Kodėl ji nejuda? Jis ima kalbinti.
          _    Atgyk! Prašau tavęs judėk!
        Atsargiai paima nejudantį vabalėlį ir vėl tupdo ant pienės. Bitė jo negirdi.
          -  Kodėl? - klausia savęs garsiai.
          Įgėlimo vietoje jo raukšlėta žalsva ranka išsipučia ir pajuosta. Pastebi geluonį. Ji ginėsi. gal ir man suleido kažko nuodingo? Keliasi, norėdamas įsitikinti, kad gali judėti. O taip - aš judu. Pasidaro gaila šio gražaus vabaliuko. Nejaugi mirs visi gyviai? Nejaugi man negalima nieko liesti? Aš nenorėjau nieko blogo.
          Savo mažomis primerktomis akimis apsidairo aplinkui. Staiga, prisimena: apkabinau šį baltą žaliaplaukį, bet jis vis dar žaliuoja. Jis nemirė. Gal ne viskas čia taip trapu?
        Sunerimęs pasižiūri į savo ranką. O ji tinsta ir vis labiau skauda. Juoda dėmė platėja. Taktilas ne juokais išsigąsta. Negrabiais nagais ištraukia geluonį ir savo balkšvomis siauromis lūpomis įsisiurbia į tą vietą, net sukanda savo mažais dantukais. Žmogeliukas vis siurbia ir išspjauna, siurbis ir išspjauna. Po to kiek nusiraminęs pasižiūri į savo išsipūtusią ranką. Juoda dėmė sumažėjusi.
          -  Gyvensiu. - garsiai ištaria pats sau.
        Prie ko dar negalima prisiliesti? Visa kas žalia - nesikandžioja. Betar tikrai? Jis atsargiai pliečia takažolę, gyslotį, rasakilą. Visi kokie geri. Dillgelė parodo savo vertę. Ji nudiegia jo sutinusią ranką. Pasirodo ir žaliosios ne visos geros. Reikia būti atsargiam. Kas dabar bus? Tačiau jo raka daugiau nebetinsta. Priešingai, tinimas ima mažėti. ranka vėl tampa tokia pati, kokia buvo. Ji - gyduolė, nusprendžia marsietis. dabar jau žino kiekvieną dieną atras kažką naujo.