Gražu. Gamta, žemė, vadinama motina, pati pasirūpina, kada nuprausti kriaukles, nuplauti krantus, kada pumpurus skleisti. Džiūgavimas sklinda iš pačių gyvūnėlių, dievo karvytėmis vadinamų, kai ima ir šokčioja jų taškeliai. Tai pavasarinis džiugesys, kuris užkrečia žmogų.
viskas "Š" klišės, banali poezija "motina Jūra išprausia, cha cha, savo dukteris kriaukles." net šlykštu, ką pačios nemoka išsiprausti, ar ruošia jaunikiams, išuostinėja tarpraukšlius kriauklių, kiša savo seną trigrašį. fui fui, kad jas kur, tokias motinas,
o jei jau naujagimės - švarios gi, švarios, .toje vietoje tiesiog bjauru emociškai, neskaitant jau to, kad klišės poetinės.
Tos lūpos lipnios - per daug gaivališka. oi ne, neturiu tokių asociacijų, gličios tokios - nepavasariškas lipnumas, gašliu prakaitu smirdi.
tai tokie emociniai įspūdžiai nuo teksto.
ir.
labai labai patiko. kaip išbaigtas, šalia to viso baisaus, gašlaus, gaivališkai besidriekiančio ir limpančio, rodos dusinančio savo prakaitavimu "Š" reikalo,
taip netikėtai,
ŠIS (citatoj) vykęs daiktas, labai: