Mīlio vėštas – II

Ka ė baisē smarkė, seksoalė vėšta
Mūsa kaima vīrā muok anou ožkėštė –
Paber mėižiu saujė, atrobiu sovėlgė,
Da prišmuožams ided šaknėis darža dėlgės,

Ė vėštelė tūpčiuo ama vuos atgavus,
Tėik skanē prilesus ė prisėlingavus.
Vėskou nosėšlousta i žvīruota žuolė,
Noēt kiaušė dietė, gorbs če pat netuolėi.

Vo teisieje mūsa īr vėsai ne vėštas,
Anū mūsa kraštė nieks negal ožkėštė.
Net ė tėi veikiejē, kor anus paskīrė
Īr po tuo bejiegē, kāp ė vėštu vīrā.

Tėkras vėštas nauda kraštou neš dėdiausė
I anū karkėma vīrā isėklausė,
Tėnkėn sava pėlva žalė kiaušė skuonio
Pri alaus bokala, kāp pasaulė žmuonis.

Tiktā iš teisiejė nieka neėštrauksi
Ons paskėrs tau bausmė patė ikīriausė.
Nerēk ni svajuotė – nepadies ons kiaušiu
Nes netor padargu, paukštems kor priklausa.

Ka tik seksoalės vėštas bieg pro šali,
Aš kėitā sostingsto tarsi būt sošalės,
Gal ė išsėgondės, kas anou bežėna –
Vėštas ė teisiejē tuo patėis kėlėma.