Rašyk
Eilės (74913)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10607)
Vaikams (2538)
Slam (50)
English (1151)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pija įšoko į vagoną, rūpestingai pastatė ant grindų savo kuprinaitę ir klestelėjo minkštoje kėdėje. Po valandėlės atsisuko į langą. Tėtis stovėjo priplojęs nosį prie stiklo ir iškėlęs ranką karštai mojavo. Pija pamojo atsakymui, vildamasi, kad tėtis nueis, bet šis vis nesitraukė. Mergaitė stengėsi nebesidairyti – buvo jau pasiruošusi ir dabar knietėjo tik kuo greičiau pradėti savo stebuklingą kelionę.

     Pagaliau ji užaugo. Iki šiol vis dar buvo mažytė, todėl tėtis įsodindavo ją į kėdutę automobilio gale, prisegdavo diržu ir veždavo pas mamą.

     Mama išsikraustė į kitą miestą praeitą vasarą. Susirado naują namą, kur jai patiko labiau nei pas juos – taip aiškino tėtis. O Pijai patiko tėčio namai, todėl ji liko čia, tik kartais aplankydavo mamą, kai tėtis turėdavo laiko ją nuvežti.

     Tačiau štai nuo šiandien keliaus pati viena, nes dabar ji jau didelė. Tėtis palydės viename geležinkelio gale, mama lauks kitame, ir ji galės taip važinėti pirmyn-atgal, tarytum lėlytė raudoname traukinuke ant medinių bėgių. Tikras smagumėlis!

     Durims užsivėrus stotis kartu su tėčiu pajudėjo ir nuskriejo atgal, traukinio ratai vis garsiau trinksėjo, vagonas siūbavo, už langų pašėlusiai lėkė nepažįstami namai, nesibaigiančios gatvės, medžiai, platūs laukai, tamsūs miškų bruzgynai.

     Kuo ilgiau važiavo, tuo labiau Pija jautėsi vieniša, liūdna, nebe tokia didelė. Traukinio kėdė pasirodė milžiniška ir nebemiela. Aplink nejudėdami sėdėjo žmonės ir kažkaip nemaloniai tylėjo. Tylėjo svetimai, taip, kaip jai nepatinka. Tikriausiai jie net nežinojo, kad Pija važiuoja pas mamą, kuri lauks kitame geležinkelio bėgių gale. Norėjosi viską kažkam išpasakoti. Gal tai senutei su pilku sijonu, sėdinčiai šalia? Atsisukusi mergaitė nužvelgė tylintį veidą ir jau-jau ruošėsi prabilti, tereikėjo susikaupti. Pajutusi žvilgsnį pakeleivė atsigrįžo ir įsistebeilijo į ją savo juodomis akimis; ilga nosis sukrutėjo kaip šuns snukio galiukas, liežuvio galas lyžtelėjo lūpų kamputį. Rodėsi, kad senė nusiteikusi pasmaguriauti.

     Oje, turbūt tai ragana... Pijutė susigūžė ir paslėpė akis. Ištiesusi rankutę timptelėjo kuprinę arčiau savęs – kad ta alkana laumė nesumanytų jos atimti. Norėdama įsitikinti, kad viskas kaip buvę, prasegė užtrauktuką ir delniuku paglostė išsipūtusį kamuolį – mama apsidžiaugs, mama tikrai apsidžiaugs jos dovana, o tada jos susėdusios kartu raikys tą didžiulį arbūzą ir smalyžaus. Saldžios raudonos sultys varvės joms per barzdą ir... ach, kaip bus skanu!

     Besvajodama ji nugrimzdo į šiltą snaudulį, nebeliko nei traukinio, nei laumės, tik saldūs, spalvingi sapnai.

     Staiga kažkas kietai lyg replėmis suspaudė jos alkūnę.

     – O bilietą ar turi, mergyte? – pasigirdo.

     – Taip, žinoma, – pašoko Pija.

     Kitą akimirką bilietėlis jau bolavo moteriškės rankose.

     – Čia ne bilietas, – sukomandavo.

     – Bilietas. Tėtis man nupirko, – nenusileido mergaitė.

     – Taip, tėtis nupirko, bet tu jau seniai pravažiavai savo stotį.

     – Negalėjau pravažiuoti! Tėtis sakė, kad kitame bėgių gale lauks mama.

     – Cha-cha, kitame gale!? – pašaipiai nusijuokė balsas. – Tavo kelionės galas bus kitoje stotyje. Tik nežinau, ar ten lauks mama.

     Pijutė pakėlė akis ir išvydo priešais save tą pačią senę, sėdėjusią greta, tik dabar jai ant galvos puikavosi konduktorės kepurė. Tai tikrai laumė, – nusigando mergaitė, – turbūt ji supyko, kad nedaviau paragauti arbūzo, todėl dabar nori mane iš čia išvaryti.

     Ji liūdnai pakėlė savo žaliąją kuprinę ir nukiūtino durų link ir traukiniui sustojus išlipo nepažįstamoje stotyje. Aš jau didelė, aš jau diedelė, – drąsino save, tačiau tai negelbėjo. Nebesumanydama ką daryti, nutipeno iki netoliese augančio ąžuolo ir susirietusi priglaudė nugarą prie šiurkštaus kamieno. Glėbyje stipriai suspaudė kuprinę – kas benutiktų, jos tikrai niekam neatiduos, su tokiu dideliu arbūzu juk bet kokioje kelionėje yra drąsiau.

     Staiga šakos virš galvos sušlamėjo ir visai šalia palengva nusileido dar neregėta būtybė: žaliom kelnėm, dryžuotais marškiniais ir skaisčiai raudonais plaukais, nusėtais juodais taškeliais.

     Mergaitė dar stipriau suspaudė kuprinukę.

     – Tai ko drebi? – prašneko atėjūnė.

     Pijutė ne juokais nusigando.

     – Ko drebi gi klausiu? – dar kartą suvapėjo spalvingoji moteriškė.

     Mergaitė nieko neatsakė, juto, kad liežuvis nebeapsiverčia išdžiūvusioje burnoje.

     – Gerai, juk žinau, kad nori pas mamą, – prašneko raudonplaukė. – Padėsiu tau.

     Pakėlusi akis Pijutė net aiktelėjo iš nuostabos: priešais ją vėl stovėjo ta pati laumė, tik dabar ne su pilku sijonu, ne su konduktorės kepure, o apsirėdžiusi spalvingais drabužiais.

     – Bet reikės skristi, – prašneko atėjūnė palinkusi prie mergaitės.

     – Skristi? – nepatikliai užklausė Pija.

     – Ta-aip! – atšovė jai. – Bet nebijok, – nuramino laumė draugiškai. – Jei esi panaši į arbūzą ir turi šluotą, viskas bus kaip pridera.

     Pija budriai nužvelgė naująją savo draugę. Tik dabar pastebėjo, kad rankoje ji laiko šluotą ir su savo spalvingais drabužiais yra panaši į storažandį arbūzą.

     – Aš gi neturiu šluotos, – paleidusi kuprinę mergaitė liūdnai kilstejo rankutes, – ir nesu panaši į arbūzą...

     – Na taip, – raganaitė pirštu pasikrapštė savo raudonus plaukus. – Bet juk turi va šitą, – prisiartinusi timptelėjo jai už šaliko. – Tiks vietoj šluotos. O čia kas? Parodyk, parodyk! – pristojo prie kuprinės.

     Supratusi, kad nebepavyks išsisukti, Pija pravėrė kuprinaitę.

     – Na va! – suplojo delnais draugė. – Yra ir arbūzas!

     Pačiupusi ji pririšo vieną šaliko galą prie kotelio, kitą įteikė mergaitei, o tada nieko nebetarusi šmaukštelėjo šluotos galu į žemę ir šovė stačiai į viršų.

     Pija atvertė galvą į ore nardančią raudonplaukę.

     – Greičiau, ko žiopsai? – žvygtelėjo raganaitė ir sukinėdama šluotą ėmė kilti dangun.

     Supratusi, kad nevalia ilgiau delsti, Pija atsispyrė. Arbūzas šoktelėjo į viršų, šalikas įsitempė lyg stangrus strypas ir ėmė kelti mergaitę nuo žemės. Nuleidusi akis ji stebėjo, kaip apačioje vis traukiasi žemė, medžių kamienai tampa panašūs į degtukus, namai – į mažas kaladėles, o gatvės – į plonyčius siūlelius. Dievulėliau, juk baisu, – sušnibždėjo sau pačiai. Tačiau žvilgtelėjusi pirmyn išvydo su šluota lekiančią pakeleivę ir ant širdelės tuojau pat palengvėjo.

     – Tai kur gyvena tavo mama? – šūktelėjo raganaitė.

     – Gyvena… – apsidairė mergaitė neramiai.

     Ji tikrai neišmanė, į kurią pusę reikėtų skristi. Buvo be galo gėda prieš draugę ir labai liūdna, nes baiminosi, kad galbūt niekada neberas mamos. Reikėjo kuo skubiau kažką sugalvoti. Staiga į galvą šovė labai gudri mintis – net pati nusistebėjo, kad taip puikiai sumąstė.

     – Skrisk ten, kur saulė, – išrėkė.

     Juk pas mamą atvažiavus už namo visada leidžiasi saulė, todėl keliaudamos paskui saulutę jos tikrai turėtų surasti mamos kiemą.

     – Na gerai, – šūktelėjo raganaitė, stipriai pasuko ore šluotos galą ir bateliu atsispyrusi į debesį nuzvimbė pirmyn.

     Pijai teko vytis iš paskos, kas ne taip jau lengvai sekėsi. Iškėlęs savo žalią galvą arbūzas skraidino ją pirmyn, bet ne taip greitai kaip didžioji raganos šluota. Be to, šalikas nuolat įsiveldavo į debesų kudlas ir tekdavo sustoti jo atnarplioti.

     Saulė jau atrinosi prie laidos ir Pijutė tikėjo, kad greitai turėtų pasirodyti mamos namas, tik niekaip nesugalvojo, kaip reikės nusileisti, nes arbūzas net neketindamas tūpti skraidino ją dangumi.

     – Klausyk, ar tau neatrodo, kad mes labai išalkome? – suvapėjo prisigretinusi raganaitė.

     Pija nedrąsiai nusišypsojo. Juk ji pati buvo visos šios kelionės kaltininkė, o dabar net pavaišinti neturėjo kuo.

     – Nesikrimsk, – sukrizeno bendrakeleivė, supratusi mergaitės liūdesį.

     Aštriai šmaukštelėjusi savo ilgąja šluota, ji perrėžė arbūzo galvą ir atsipjovė sultingą riekę. Krimstelėjusi net užsimerkė iš pasitenkinimo.

     Taip ir žinojau, kad arbūzas nuostabus!

     Susigrūdusi visą gabalą į burną, ji atrėžė naują. Pijutei irgi varvėjo seilė, bet nedrįso prašyti. Jei čia ta pati laumė iš traukinio, tikriausiai jai nuo pat kelionės pradžios rūpėjo mano arbūzas, pamanė, – todėl ji mane ir paklaidino, ir jei dabar į valias negaus pavalgyti, turbūt vėl mane nudangins svetiman kraštan. Ji laikė stipriai nutvėrusi šaliko galą ir tylėjo.

     Saulė nenumaldomai artinosi prie žemės, dangus temo, o apačioje žiebėsi vis daugiau žiburėlių. Pija tikėjo, kad prie vieno iš jų tikrai jos laukia mama, tik nenumanė, kaip reikėtų nusileisti.

     Raganaitė vis trynėsi aplink ir raikė jos raudoną skanėstą. Pjaustomas arbūzas mažėjo, traukėsi ir Pija pajuto, kad su kiekviena rieke ji ima leistis žemyn, artėdama prie savo kelionės tikslo – ten, kur nusileido saulutė. Dabar ji su džiaugsmu vaišino besotę raganaitę, kol iš arbūzo teliko riesta uodegėlė, ir galiausiai keliauninkė padais trinktelėjo į žemę.

     Apsidairiusi pašiurpo – šalia nebuvo mamos, niekas jos nelaukė. Ji užsimerkė ir iš visų jėgų suspigo. Kai vėl atsimerkė, išvydo, kaip durys prasiveria ir prie jos iš perono atskuba mama.

     – Pijute, pagaliau! – prišoko ji prie dukrytės.

     – Ta ragana... – puolė teisintis mergaitė, bet apsidairiusi nustebo: aplink tik tuščios traukinio sėdynės, visi keleiviai jau buvo susirankioję savo krepšius ir išlipę iš vagono. Žalioji kuprinė pūpsojo prisispaudusi jai prie kojų. Pija pasilenkė ir nedrąsiai žvilgtelėjo vidun – ak taip, ten vis dar tebesipuikavo didysis arbūzas, sveikas ir nesuraikytas. Užsimetusi nešulį ant kupros ji tvirtai įsikibo mamai į ranką ir pajudėjo prie durų.

     – Labai norėjau tavo arbūzo, nepyk, – suniurzgėjo kažkas už nugaros.

     Pijutė atsisuko ir kamputyje po kėde išvydo sėdint mažytę raganaitę.

     – Ačiū tau už kelionę, – atlaidžiai sumurmėjo Pijutė per petį, o tada paskui mamą iššoko iš traukinio.

 

 

2013-04-11 17:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-01 14:24
Aurimaz
O šitą galėjai laisvai į konkursą, būčiau kaip nieko praleidęs. Blet, geriausi darbai kažkur už borto... Turėk sąžinės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-21 09:50
Erla
Tikrai puikiai realybės, sapno, pasakos, vaikiško supratimo sujungimas. Arbūzas man kaip gerumo paslapties tinkamai parinktas simbolis. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-21 00:33
Irena Regina Merkienė
Tokį rašinėlį ir į aštuntą dešimtį įkopus smagu pasiskaityti. Sėkmės!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-21 00:32
Irena Regina Merkienė
Tokį rašinėlį ir į aštuntą dešimtį įkopus smagu pasiskaityti. Sėkmės!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-21 00:31
Irena Regina Merkienė
Rokį rašinėlį ir į aštuntą dešimtį įkopus smagu paskaityti. Sėkmės!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-21 00:31
Irena Regina Merkienė
Rokį rašinėlį ir į aštuntą dešimtį įkopus smagu paskaityti. Sėkmės!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-19 08:16
bibliotekininkė
Tai pala pala.. Čia ne konkursinis? Tai tada galima prabalsuoti. 5, gaila, kad ne konkurse, būtų labai stiprus pretendentas.. Labai stiprus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-18 13:38
Irena Kepaliene
Man kažkaip atrodo, kad būtent dvi istorijos suklijuotos į vieną (ai, pirmoji dalis primena Š. Raganos kūrybą), tai toks koliažas, gal dbar madingas?... Nesakau, kad blogai, bet nelieka tos vienovės, sąryšio...O šiaip įdomu, žaisminga, be ,,užuolankų".(O aš vis bandau įlįsti į kieno nors vidų. Toks pobūdis). Sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-11 17:18
Laukinė Obelis
Išbandžiau dar vieną vaikų prozos konkurso temą. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą