Ilgiuos

Saulės rėtis pukši didelis raudonas,
Tyliai išgaruoja pievos žemėj rasos,
Griežlė vyturiuoja kaip našlaitė dona
Jos ieškok kiek nori, niekada nerasi.

Švyti sūkuriukais pats paviršius upės –
Sietuvos ramybė prie padangės glaudžias,
Plaukia lapas rudas, ir vabzdys nutūpęs,
Šokčioja iš gylio gelsvos žvitrios raudės.

Taip iš lėto plaukia viskas į sraunumą –
Po karklyno krūmu akmenys pilvoti –
Gurgia, šokinėja, kol dangus sugriūna,
Ribuliais apklosto tolų upės plotą.

Gandras jau atskrido vakarienės grobio,
Kur žolė aukštesnė ir šaltiniai trykšta.
Raudonuoja kojos pro žolyno drobę
Kregždės nardo šuoliais ir ant jo sukrykščia.

Aš nešuos per petį krepšį užsivožęs
Bulvėms jį nupyniau iš plonų vytelių.
Aitriai kvepia karklais tas žaliasis grožis.
Mano sieloj jaukų išdidumą kelia.

Maudžiausi prie upės visą ilgą dieną,
Kaipome nuo karščio, šokome į tolį,
O paskui paėjęs darbui atsidėjau
Ir esu laimingas grįždamas namolio.

Pasiilgau laimės paprastos, kvapingos,
Nešamos per petį, vakarui atėjus.
Su vaikystės vėjais dienos tos pradingo,
Jų ilgiuos kaip žemės mirštantis Antėjas.