Dviese

Po paukščio sparnu telpa pasaulis
didelis.
Priglunda žmogus prie žmogaus po saule
kryžkelėj.
Jis jai ištiesia žemuogių saują,
šypteli.
Dangus apsiniaukia ir vasaros žaibas
blyksteli.
Jauni susiglaudžia kaip paukščiai -
krykštauja.
Delnai atsigniaužia ir uogos
slysteli,
išbyra kaip ašaros vaiko ir
tyžta jos.
Nebsurinksi tu kų, kaip dienų vaikystės
negrįžtančių...