Tel Aviv 2

kai, per gatvę nuo tavęs, nemiegu
vandens lašėjimas, lietaus nebuvimas
tu, užkandžiotas odų, pabundi  ir guli
tarsi popietė ir nebūtų kur dėtis
paeiliui keliamės šlepsim atsigeriam
klausydamiesi vienas kito kvėpavimo
nuotrupų,

o kai tavo mieste miegu nepranešusi
tu apsergi

ir kai miegam pamiršę beveik viską,
vienas kito akcentą adresą
brendam per sapnus, kaip per painų butą
ir nesusitinkam skersvėjy

o tada atvykstu, ir vėlykos gąsdina benamius
ir varpai, ir vėjas, kad vėluoja paukščiai
ir žinau, kad tavęs čia nėra

o kai brėkštant pabundi ilgesy lyg savo šlapime
aš išvykstu tą valandą ir
krenta džiovintos aguonos iš knygos apie jeruzalę

vis dėlto atsargiai tave liečiu, sakau
kelkimės jau