Užuominos

Nėra nieko geresnio nei vakar, -
Pilnas juoko ir tobulas ašarom.
Gal skirtingos nei buvom anąkart,
Bet tos pačios. Sunku būt nerašomam

Mūsų sąlyčiui, mūsų gyvenimui,
Nelyg aidas, - kur eisim – nežinome.
Ir kur buvome žinom tik mes dvi.
Su kaupu skolą grąžinome.

Mūsų šeimos ir metai - jau tolima,
Suvenyrai kitiems išdalinti.
Nors skurdi šiandiena – atitolome.
Kam kankint, jei nėra ko kankinti...

Nors slepiesi, laikau Tave stipriai
Nors šneka -  tik Tavo muzika, -
Joje buvome dviese ir tikros
Ir joje nemažai dar turime.

O užuominos – klestintys sodai,
Kurių plano pilnai nesuprasiu,
Betgi - penas ir dvasiai, ir odai,
Manyje giliai įsikasęs.

Laikas pasninkui (gąsdint nenoriu
Nelyg čiabuvį ką tik sutikus),
Nes užuominos didina svorį,
Nes užuominos – sąstingio pikas.

Akmenų neturiu, nėr ko mėtyt.
O ir Tu nesistenk apsiginti.
Aš tik noriu ramiai pastovėti
Ir visam Tave apkabinti.