Užstrigęs pavasaris

Eini, ir, rodos, žingsniai
Nebesutelpa į ritmą,
Ir kojos nepataiko
Į pramintas pėdas.
O visos žvaigždės ištrupėjo
Kaip maži drugeliai iš dangaus,
Vėjo amžiams nutrenkti,
Nutraukia stygą tarp širdies kraštų,
Kuri taip stipriai buvo įtempta,
Kad cvaksteli net į aplinkinius žvilgsnius.

O mano mielas, drauge,
Ne vienas tu esi pajautęs,
Kovo sniegą tirpstantį ant veido,
Kuris nerado savo vietos.
Ir kai pavasariai užstringa neatėję,
Kartoju vis: juk neilgam, neamžinai.